– Didžiausios salės per jūsų koncertus – sausakimšos. Ne išimtis ir gėjų klubai. Ar tiesa, jog kaip tik čia susirenka ištikimiausi jūsų gerbėjai? Kas iš tikrųjų jus paskatina Kalėdas kasmet sutikti gėjų klubuose?
– Galiu pripažinti, jog gėjų klubuose mane pasitinkanti publika – nuostabi! Į koncertus „Soho“ susirenka mano dainavimo gerbėjai, tie, kurie jaučia, išgyvena mano dainas kartu su manimi. Koncerto metu publika dainuoja kartu, žino visas dainas, po pasirodymo namo grįžtu su pilnu glėbiu gėlių ar gerbėjų dovanomis – na, kaip tai gali nepapirkti? Šiame klube aš visuomet esu gerbiama, mylima ir laukiama.
– O kur atsisakytumėte koncertuoti?
– Kur būtų vulgaru ar neskoninga. Aš džiaugiuosi, kad vis daugiau žymių atlikėjų koncertuoja LGBT klubuose ir renginiuose ne tik užsienio šalyse, bet ir Lietuvoje. Žinoma, vis dar yra tokių, kurie vadovaujasi kažkokiais nusistovėjusiais stereotipais. Čia galėčiau pasakyti, jog man klausytojų asmeninis gyvenimas nerūpi, man rūpi, kad jie pajaustų mane, o aš juos. Kad mes pasikrautume energijos vieni iš kitų. O publika gėjų klube – viena geriausių, kurioms teko pasirodyti, tą be jokių pagyrų sakau.
– Klausantis jūsų atliekamų dainų atrodo, kad dainuodama pasakojate tai, ką išgyvenote pati.
– Aš savo gyvenimą dainuoju! Mano klausytojas turi širdį, jis gali verkti ir juoktis. Sakoma, kad tas, kuris neišgyveno, negali dainuoti – visiškai sutinku. Jeigu nori gerai dainuoti, negali tiesiog išeiti ir pradėti dainuoti. Kitu atveju tu tik amatininkas. Tikrasis dainininkas turi išjausti kiekvieną žodį.
– Bet negi toks atsidavimas neatveria senų žaizdų?
– O kodėl įsivaizduojama, kad dainuoti yra lengva? Ant scenos atiduodi visą save, apnuogini savo dvasią, vėl išgyveni kiekvieną akimirką. Štai, kartais pasižiūri į lietuviškąją sceną ir matai, kad ten pakankamai investuota į garsą, į išvaizdą, į jaunystę, į dekoracijas, o aš viso šito neturiu. Bet savo paprastumu ir bliuznijimu esu artima kiekvienam klausytojui.
– Daugiau nei trys dešimtmečiai scenoje – ar vis dar aplanko sceninis jaudulys?
– Kiekvieną kartą, lipdama ant scenos, drebu. Ir tai yra labai gerai – reiškia, vis dar jaučiu atsakomybę prieš publiką. Ir nesvarbu kur, didelėse scenose ar gėjų klubuose, Lietuvoje ar užsienyje. Štai neseniai švęsdama savo gimtadienį lankiausi Londone ir kelionės metu su draugais apsilankėme net trijuose gėjų klubuose.
Viename jų vyko atviro mikrofono vakarai: kartą vis norintieji galėjo sėstis už pianino, kitą – groti saksofonu, na, o vieną vakarą, kaip tik per mano gimtadienį, vyko karaokė. Visi mano draugai mane skatino – „Eik, eik, padainuok!“. Pasirinkau Ray Charlesą – mūsų panašios tonacijos. Kad jūs žinotumėte, kaip aš jaudinausi, kaip aš drebėjau, lipdama ant tos scenos! Tačiau kai pradėjau dainuoti, visi pakilo nuo savo kėdžių ir dainavo kartu su manim. Jaučiausi kaip Olimpe. Dainos pabaigoje klubo lankytojai plojo atsistoję ir prašė biso. Dar kelias dienas negalėjau pamiršti tų nuostabių emocijų.
– Dažniausiai Jus pristato kaip dramatiškų dainų atlikėją. O kokią Birutę – jausmingą, melancholišką, žaismingą ar dar kitokią – jau pirmąją Kalėdų dieną išvysime „Soho“ scenoje?
– Puiki ta scena, puiki publika, tai ir aš ne prastesnė būsiu! Tą vakarą skambės mano žymiausios dainos – bus ir greito tempo kūrinių, ir už širdies griebiančių dainų, ir, žinoma, tai bus gyvas pasirodymas. Negaliu kitaip – juk kur tuomet dingsta emocijos ir jausmai? Aš nežiopčioju, paprasčiausiai nemoku. Ką aš moku, tai dainuoti ir atiduoti visą save. Būtent to gali tikėtis kiekvienas, apsilankęs mano koncerte.
