Jurga teigia, kad dainas naujajai programai atrinko labai kruopščiai – nuo senųjų gerai publikai pažįstamų „Nebijok“, „Aukso pievos“, „Juoduoju baltuoju“, „Tavo krante“ iki visiškai naujų, dar publikai negirdėtų kūrinių. Apie naująjį albumą, muziką ir artėjantį koncertą kalbamės su dainininke, muzikante, aktore, rašytoja J.Šeduikyte.
– Naujas albumas „Giliai vandeny“ išėjo beveik po dešimtmečio nuo pirmojo albumo. Ar per tiek laiko įgyta gyvenimiška patirtis ir branda atsispindi naujo albumo dainose?
– Dainose atsispindi tai, kas su žmogumi įvyko, ką jis suprato ar atrado naujo per tam tikrą laiką. Pati labiausiai mėgstu girdėti žmogaus individualią patirtį, skaudžiai ar su džiaugsmu pasakojamas istorijas, todėl ir savo dainose stengiuosi įdėti kuo daugiau savęs.
Tikiu, kad nuoširdus žmogiškas dalinimasis tuo, ką esame suradę, gali patobulinti pasaulį. Todėl savo koncertus, ypač naująją akustinę programą vadinu pokalbiu. Koncerto metu ryšys su publika ir apsikeitimas mintimis yra labai svarbus. Kai pokalbis pavyksta, susikuria nenusakoma nuotaika, o ji suteikia jėgų judėti toliau – tiek publikai, tiek man, kaip muzikantei.
– Kritikai, vertindami jūsų naują albumą, įvardina jį kaip tikrosios, senosios Jurgos sugrįžimą. Ar pritariate jų nuomonei?
– Šio albumo pagrindinis uždavinys buvo atsigręžti į savo šaknis,- tai geriausiai atspindi dainos „Paukštelis“, „Liūlia liūlia“, „Juoduoju baltuoju“. Taip pat stengiausi žodį naudoti taupiai tarsi liaudies dainoje. Panašumas su „Aukso pieva“ čia gal jaučiamas dėl švelnumo ir nostalgijos, kuria gyvenau kurdama „Giliai vandeny“. Džiaugiuosi, kad šį kartą kūrybai nereikėjo atostogų – šiuo metu ruošiu naują albumą.
– Dainų žodžiuose, pavadinimuose jaučiamas stiprus ryšys su vandeniu. Iš kur jis atsirado? Kokia jo prasmė jums?
– Vanduo yra terpė, puikiai atspindinti mano pasaulio supratimą. Iš čia ateina gyvybė, čia ji gali ir pražūti. Vanduo slepia turtus, gali radikaliai pakeisti savo formą – nuo lietaus iki garų ar ledo – tai yra labai talpus mitologinis simbolis, puikiai tinkantis pasakoti istorijas.
– Ar muzika, teatras, kinas ir rašymas užima vienodai svarbią vietą Jūsų gyvenime? Ar yra kažkuri sritis, kuri lenkia visas kitas?
– Skirtingos sritys, mano nuomone, kai kuriems menininkams yra būtinos. Sau tai – būdas tiksliau išsireikšti, praplėsti savo ribas, meno vartotojui – puiki galimybė pažinti kitą žmogaus pusę, žmogaus galimybių paletę. Paskaičiusi Salvadoro Dali romaną, kuo ramiausiai pradėjau tobulinti savo piešimą – tik tu pats gali apsibrėžti savo ribas. O šiaip tikiu, kad žmogaus galimybės yra beribės.
– Kai kalbate apie savo svajones, jos atrodo labai didelės – studijos, naujas albumas, muzika ilgametražiam filmui, koncertas Japonijoje. Iš kur tiek drąsos? Kas suteikia stiprybės nebijoti norėti daug?
– Esu savo pačios projektas, nešu atsakomybę už visus savo priimtus sprendimus. Kartais tai būna labai sunku – norisi padirbti kokį sėdimą kontoros darbą nuo 8 iki 18 val. Bet atsikeli kitą rytą su šviežia sapne gimusia muzikine tema, ir viską pamiršusi, puoli groti. Aktorystė, kurios esmė – komandinis darbas – man svarbi panašiai kaip kitam žmogui ruoša sode po darbo dienos. Be jos jausčiausi per vieniša. Bet kurios kūrybos esmė man – santykio sukūrimas. Santykio su savimi ir su pasauliu.
- Surengėte koncertą vaikams. Ar galite palyginti mažuosius klausytojus su suaugusiais klausytojais? Kam koncertuoti lengviau? Įdomiau?
- Vaikai yra atgaiva ir išbandymas viename. Tu jų neapgausi ir nepriversi kažkaip pasijusti. Todėl telieka būti nuoširdžiam ir leisti veikti vaikui, kuris slypi kiekvieno iš mūsų viduje.
- Koncertuose pradėjote groti pati sau. Kas paskatino pasiryžti tokiam iššūkiui?
– Pati save ir paskatinau. (Šypsosi.) Pajutau, kad turiu atgaivinti senas dainas, kad noriu pasidalinti išieškotu vienatvėje pirminiu dainų skambesiu. Kita vertus, nelabai moku žodžiu papasakoti, kaip turi skambėti daina, bet galiu tai pagroti. Nesilyginu su didžiaisiais pianistais, tačiau esu labai reikli sau ir daug repetuoju, nes iš tikro akomponuoti sau yra didelis iššūkis. Su kiekvienu koncertu jaučiu, kad privalau tai daryti, o ir klausytojai sako, kad man tai tinka.
– Kokia Jurga yra, kai scenoje dainuoja ir groja viena pati?
– Įsiklausanti, besistengianti pagauti už uodegos vidinę laisvę, ieškanti čia ir dabar pojūčio ryšyje su klausytojais.
