Du „Eurovizijos“ finalai iš dviejų bandymų – tuo konkurso istorijoje gali pasigirti ne tiek jau daug atlikėjų.
Tiems, kuriems patekimas į finalą atrodo joks pasiekimas, reikėtų pasidomėti, kaip jaučiasi Makedonija, kuri per pastaruosius devynerius metus į finalą pateko vieną sykį. San Marinas, kurio tik vienas bandymas iš septynių buvo sėkmingas. Danija, su kuriai patekimų į finalą skaičiumi per pastarąjį dešimtmetį Lietuva lygiuojasi, nors danų muzikos industrija – visai kitame lygmenyje.
Pasakykite tai mėlynplaukei šveicarei Rykkai, kuri liūdnu veidu viešbučio fojė vaikščiojo iki keturių ryto. Lietuva, atrodo, gyvena sėkmę nešančiame viešbutyje, kur apsistojo ir finale dainuosiantys latvis, olandas, armėnė, belgė, bet tai – jau kita tema.
„Jūs patekote į finalą, o jame gal būsite penkiolikti, gal penkti – koks skirtumas? Patekti į finalą yra pagrindinis prizas“, – aiškino olandas „Eurovizijos“ ekspertas Rene Romkesas.
Mes, žinoma, visada norime daugiau, nes latviai ir estai kadaise laimėjo. Gal šeštadienį daugiau ir bus – kas žino?
Kita vertus, net ir Donatui į finalą nepatekus, nebūtų kuo labai skųstis. Ir ne tik todėl, kad antrasis pusfinalis buvo žvėriškai sunkus.
Kai estas Juri Pootsmannas antradienį nepateko į finalą, jis liūdėjo, bet po to savo šalies viešojoje erdvėje skaitė tokias nuomones – pasirodymas buvo geras, daina buvo gera, jei „Eurovizija“ nenori jos finale, tai jau „Eurovizijos“ problemos.
Požiūris, kurio galima pavydėti. D.Montvydas prieš pusfinalį skelbė tikslą parodyti kokybiškiausią pasirodymą Lietuvos „eurovizinėje“ istorijoje.
Panašu, kad jis tai padarė. Ir ne tik dėl puikiai suderinto garso ir vaizdo, nelabai įmantrių, bet gerai sudėliotų efektų, į kuriuos buvo smagu žiūrėti.
Pasiskolinsiu mintį iš vieno bičiulio feisbuke, nes sudėliojo viską labai taikliai. D.Montvydas – bene pirmas Lietuvos į „Euroviziją“ išsiųstas atlikėjas, į kurį žiūrint atrodė, kad jis jau turi to europietiško pasitikėjimo savimi, laisvės ir gebėjimo mėgautis scenoje, kokiu spindi didesnių šalių žvaigždės.
Tiesą sakant, visiškai nuoširdžiai ten niekas nesimėgauja, nes kur čia pasimėgausi, kai dainuojant mintyse nuolat tenka skaičiuoti sekundes ir nepamesti budrumo, kad nepamirštum, į kurią kamerą nusišypsoti.
„Dariau tai dėl savo žmonių. Įsivaizduoju, kaip smagu dabar yra Lietuvoje“, – po pusfinalio sakė D.Montvydas.
Prieš tai dar prieš didžiulę TV auditoriją nuo scenos riktelėjęs „Lietuva“ – žodį, kurį mūsų Seimo vadovei sunkoka taisyklingai ištarti daug mažiau įtampos keliančioje scenoje. Keturias sekundes eterio naudodamas tam, o ne kokiam įsiteikimui anglų kalba, siekiant išmelsti daugiau Europos balsų.
Ir tai nėra smulkmena. Donato nusiteikimas čia, sugebėjimas nustumti į šalį visas pagundas, visas mintis sutelkti į savo pasirodymą – tuo sunku nesižavėti. Galbūt kažkam nepatinka jo kartais manieringa kalba, šukuosena, striukė ar dar kažkas – bet patikėkite, šio žmogaus širdis ir vertybės yra tokios, kokios būtinos laimėtojui.
Jis jau laimėjo – dar daugiau pasitikėjimo savimi, gerą patirtį, tikėtina – susidomėjusius vieno ar kito konkursą stebėjusio tarptautinio muzikos leidėjo ar agento dėmesį. Laimėjom ir Lietuva – bent porą dienų geros nuotaikos ir, sprendžiant pagal komentarus internete, pasididžiavimo.
Būtų gerai tą nuotaiką prisiminti ir po finalo – kad ir koks skaičiukas lentelėje atsiras. Mažų mažiausiai turime Lietuvos pasirodymą, kurį norėsis dar ir dar sykį iš naujo sukti „YouTube“. Ne apie visus galima tai pasakyti.
