Jokių fotoaparatų ir kamerų – net mobiliųjų telefonų. Toks buvo Benjamino, surengusio vienintelį koncertą Baltijos šalyse, reikalavimas. Tik paskutinę dieną atlikėjas nusileido ir sutiko, kad tris jo dainas įamžintų bent žiniasklaida. Į sceną tik basas lipantis B.Clementine'as negali pakęsti, jei kas nors įsiterpia tarp jo muzikos ir klausytojo.
O kodėl jis turėtų tai pakęsti? Benjamino dainos – tai lyg skausmingas autobiografinis pasakojimas. Į savo kūrinius atlikėjas ir kompozitorius sudėjo savo išgyvenimus, patirtus gyvenant gatvėje, apmąstymus, požiūrį į politiką, socialinius reiškinius, pasauliui svarbius įvykius. Dar gyvendamas Paryžiuje B.Clementine'as nusprendė, kad rašys tik dainas, kurios susijusios su jo skaudžiais asmeniniais išgyvenimais.
Todėl Benjamino koncertai nėra šviesūs ar linksmi. Jie sunkūs, tačiau jaudinantys. Nuo B.Clementine'o balso tembro oda pašiurpsta, ne vienas žiūrovas koncerto metu braukė ašarą, o styginių kvintetas plojo dainiui kartu su sale.
Vis dėlto koncerto metu neapsieita be nesklandumų. Koncertą teko pradėti valanda vėliau, nes dėl pasibaigusios vizos violončelininkė Barbara į Vilnių iš Maskvos patekti bandė dvi dienas. Tik su Prancūzijos ambasados Maskvoje pagalba muzikantei pavyko pasiekti Lietuvą. Tiesa, jau tuomet, kai koncertas turėjo būti prasidėjęs.
Žiūrovus iš vėžių išmušė ir techniniai nesklandumai – koncerto metu buvo įjungta oro kondicionavimo sistema. Nors ji veikė tik kelias minutes, jos skleidžiamas triukšmas užgožė muziką.
Daugelis penktadienį Benjamino atliktų dainų buvo parašytos prieš pradedant profesionalią muzikanto karjerą. Šiuo metu B.Clementine'as kuria antrą albumą, į kurį sudės dainas apie baimę, norą pabėgti. Apie dabartinį Didžiosios Britanijos norą išstoti iš Europos Sąjungos, planus atsitverti milžiniška tvora.
Tuo tarpu Benjaminas griovė sienas Vilniuje. Jis ant scenos pasirodė kartu su prancūzų violončelės virtuoze Barbara Le Liepvre ir talentinga lietuvių muzikų rinktine. Koncerto svečiais tapo Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas) ir Donatas Bagurskas (kontrabosas). Tai – paties Benjamino sumanymas ir duoklė gerbėjams Lietuvoje.
Tai nebuvo vienintelis atlikėjo artimas kontaktas su lietuviais. Menininkė Jolita Vaitkutė įteikė B.Clementine'ui jo portretą iš durpių, samanų ir įvairių žolelių.
Jolitos ir Benjamino susitikimas buvo iš anksto planuotas. Prieš pusantros savaitės šį paveikslą sukūrusi Jolita pasidalijo savo kūriniu feisbuke. Socialiniai tinklai daro stebuklus – dar tą pačią dieną Benjaminas išvydo Jolitos darbą ir pasidalijo juo savo feisbuko paskyroje. Todėl J.Vaitkutė ir nusprendė padovanoti paveikslą mėgstamam atlikėjui.
Liūdnuoju britų dainiumi tituluojamas Benjaminas – fenomenalus atlikėjas ne tik dėl savo elgesio. Nuo mažens fortepijonu skambinantis B.Clementine'as iki šiol nemoka natų. Turtingoje šeimoje gimęs britas niekada nebaigė mokyklos. Susipykęs su tėvais Benjaminas nuo 16 metų gyveno gatvėje ir užsidirbdavo grodamas požeminėse metro stotelėse. B.Clementine'o žvaigždė iškilo prieš metus, o jau pernai metų lapkritį atlikėjas buvo apdovanotas prestižiniu „Mercury“ apdovanojimu. „Mercury“ apdovanojimas kasmet kritikų teikiamas už geriausią britų ir airių atlikėjų albumą. Prestižinį titulą ir 20 tūkst. svarų sterlingų pelnė 2015-ųjų pradžioje išleistas debiutinis Benjamino albumas „At Least For Now“, nurungęs „Florence & The Machine“, Roisin Murphy, Jamie XX ir kitų kur kas žymesnių konkurentų darbus.
Nepaisant to, per radiją Benjamino balso neišgirsite – jo kūriniai neatitinka radijo formato. O ir pats atlikėjas išlieka neregėtai kuklus.
„Tikrai nesu geras pianistas ar dainininkas. Man atrodo, aš tiesiog jausmingai kalbu, o ne dainuoju. Luciano Pavarotti – jis buvo geras dainininkas. Jei kam nors atrodo, kad aš dainininkas – tebūnie. Nesimaivau ir nebandau vaidinti kuklaus, man taip tiesiog atrodo“, – prieš kelias savaites per išskirtinį interviu „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“ kalbėjo Benaminas.
