Muzikinė trijulė – roko vokalistas Jeronimas Milius, grupės „Studija“ narys, aranžuotojas Gintautas Litinskas bei Klaipėdos muzikinio teatro solistas ir dainų kūrėjas Virginijus Pupšys.
Prieš keletą metų pagal ukrainietės A.Dmytruk eilėraštį Virginijus sukūrė ir su kompanija rusų kalba įrašė dainą „Niekados nebūsime broliais“, tapusią muzikine sensacija neramumų varginamoje Ukrainoje. Naujas jų kūrinys taip pat skiriamas Ukrainai. Būtent dėl to „Ant rudenio“ skamba ne tik rusų, lietuvių, bet ir ukrainiečių kalba.
Plačiau apie sezoninius įkvėpimus ir muzikines naujienas linksmai pasakoja dainos autorius ir vienas atlikėjų – Virginijus Pupšys.
– Lietuvos piliečiai džiaugiasi atėjusia vasara ir uosto ryškias gėles, o jūs kviečiate surimtėti ekrane stebint nespalvotą „Ant rudenio“ vaizdo klipą. Iš kur tiek nostalgijos?
– Su kūryba juk taip ir būna – panižo – tai negi lauksi rudens?
– Virgi, kažkuomet dainas sugalvodavote vonioje. Kur ir kaip gimė ši?
– Tai labai privatu. Galiu tik pasakyti, kad man tada buvo 18 ir sugalvojau šitą dainą vienu ypu, nuogas už „Belarus'o“ (toks pianinas) klaviatūros. Keista, neberaustu...
– Apie ką jums yra daina „Ant rudenio“?
– Apie laisvę.
– Dainos vaizdo klipas – labai paprastas, nespalvotas, o tuo pačiu ir teatrališkas. Kas režisavo vaizdą ir kas slepiasi už tyčia nesinchroniškai judančio vaizdo ir muzikos?
– Viskas vyko stichiškai. Ryškios koncepcijos nebuvo. Ir kam ji, kai mes tokie talentingi? (šypsosi) O kodėl ne sinchroniškai? Nemokam sinchroniškai.
– Dainuojate poeto Marcelijaus Martinaičio eilėmis. Gal tai – jūsų mėgstamiausias poetas?
– Ne, mėgstamiausias – Eduardas Mieželaitis. Jei tai nelabai originalu tada – Edgaras Ly Masters.
– Jūsų ir Jeronimo kasdienybė – miuziklas, muzikinis teatras. Vis dėlto, naująjį kūrinį norisi vadinti dainuojamąją poezija. Patinka stilių įvairovė?
– Visuomet jausdavausi nepatogiai bardų kompanijose, nes jaučiausi toks nei velnias, nei gegutė. Na, tarsi profesionalas bet lyg ir mėgėjas. Todėl vengiu bardų, kaip ir jie manęs. Jei norėtumėte man įtikti, vadintumėte tai šansonu.
– Garsiąją dainą Maidanui atlikote rusų kalba, pagal ukrainietės poetės tekstą. Naujame kūrinyje M. Martinaičio eiles sudainavote ne tik lietuviškai, bet ir išvertėte į ukrainiečių bei rusų kalbas. Vėl kreipiatės į slavų tautas?
– Esu nepataisomas altruistas – žiauriai nekenčiu melo ir smurto. Užpuolė silpnesnius, daužė, žudė (beje, tai daro ligi šiol). Būčiau buvęs jaunesnis, gal ir būčiau ėjęs kariaut. Dabar gi kovoju dainomis, tai geriausia ką moku.
– Ar dainą gyvai galima tikėtis išgirsti anksčiau, nei rudenį? Ar apskritai jūsų kūrybinis trio koncertuoja kartu? – Atvažiuokite, Liepų gatvėje po guoba, ant suolelio su gitara rasite Virgį Pupšį. Ten būsiu vienas, nes trise dainuojame tik Ukrainoje.
