Prieš porą savaičių teko stebėti jaunų atlikėjų konkursą, kuriame dainavo nemažai merginų. Pusė jų dainavo maniera, labai primenančia I.Narkutės. Prieš keletą metų išgarsėjusi jauna moteris, atrodo, pataikė tiesiai į dešimtuką – mintis ir jausmus tų, kurie nusiteikę poetiškai, nori bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės ir pasinerti į svajingus apmąstymus.
Šis albumas – jau trečiasis jos leidinys. Šįkart – įrašytas pernai surengtame koncerte su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Į kurį, visai nereikia stebėtis, buvo išgraibstyti visi bilietai.
Septyniolika čia skambančių dainų – iš dviejų pirmųjų Ievos albumų „Vienas“ ir „Švelnesnis žvėris“. Beveik visų tekstų autorė – pati I.Narkutė (išskyrus pagal Juozo Erlicko eiles parašytą „Metų laikai“). Beveik visos dainos (išskyrus linksmai šuoliuojančias „Aitvarai“ ir „Mano vardas“ ir roko skambesio „Skaidrės“) – ramaus tempo, melancholiškos ir liūdnokos. Toks jau kūriniu apie partizanus „Raudoni vakarai“ išgarsėjusios Ievos braižas – ir jis šioms dainoms puikiai tinka.
I.Narkutė turbūt nieko nenustebins ypatingais vokalo sugebėjimais, bet turi kai ką dar svarbesnio. Ji – labiau ne dainininkė, o pasakotoja, eilutėmis apie išsiskyrimą, nusivylimą ir skausmą priverčianti patikėti, kad pati išgyveno kiekvieną šių skiemenį. Vadinti tai „dainuojamąja poezija“ galima, bet I.Narkutė sugebėjo su tokiomis dainomis išsiveržti į popmuzikos vandenis, ir tai, tiesą sakant, daro įspūdį.
„Ryto durys“, „Paskutinis kartas“, „Kaip taip gali būt?“ – tai dainos, tikriausiai jau pravirkdžiusios ne vieną I.Narkutės gerbėją, šie jų klausosi ir klausysis. Kita vertus, nepasakysi, kad orkestras toms dainoms suteikia kažką labai reikšmingo ir svarbaus. Skamba solidžiai ir gražiai, tačiau ryškiausiai čia vis dėlto šviečia ne orkestro skambesys, o šiose dainose visų apžiūrai padėta Ievos širdis.
Įvertinimas – 8 iš 10. Daina „Gerai gerai“:
