42-ejų dainininkas – tikras melancholijos dainius, kadaise muziką iškeitęs į ūkininkavimą Italijoje, o 2002-aisiais prie kūrybos sugrįžęs pritrenkiančiu albumu „O“, kurio jausmingos dainos tapo muzikos pasaulio sensacija.
Kai tik buvo paskelbta, kad dainininkas pirmą sykį atvyks į Lietuvą, internete kilo audra, daugiau nei pusė bilietų buvo išgraibstyti per pusę dienų. Visi jie buvo išpirkti dar praėjusią savaitę – į Vilniaus universiteto Botanikos parko erdves tikrai būtų tilpę ir daugiau žiūrovų, bet parduoti daugiau bilietų griežtai uždraudė pats atlikėjas.
Prieš dešimtą valandą vakaro į sceną žengęs D.Rice'as kategoriškai neigia nuvalkiotą patarlę, kad vienas lauke – ne karys. Keliais instrumentais grojantis, efektų pedalus puikiai valdantis airis kartais atrodė kaip kuklus gatvės muzikantas su akustine gitara, kartais – kaip pamišęs „žmogus-orkestras“, keliais sluoksniais prieš žiūrovų akis kūręs įspūdingą, „fūzuotą“, trankią, kolonėles drebinančią garsų sieną.
Jo dainos – lyg apnuogintas nervas. Kartais – pavargusia, kartais – dramatiška, kartais – agresyvia maniera D.Rice'as dainuoja apie neišsipildžiusias romantiškas svajones, tamsią aistrą, nusivylimą ir nerimą. Taip įtaigiai ir kartu paprastai, kad sugeba sužavėti labai skirtingus žmones. Žiūrovų būryje pirmadienį buvo galima pamatyti ir studentų, ir seniai pražilusių klausytojų, vienodai įsijautusių į airio muzikos žavesį.
Nuo gniuždančiai liūdnos „9 Crimes“ iki žiūrovų bisui išprašytos „The Blower's Daughter“ (kurią daug kas atrado romantiškame filme „Arčiau“), nuo debiutiniame albume sužavėjusios „Volcano“ iki užpernai išleisto disko „My Favourite Faded Fantasy“ dainų – per dvi koncerto valandas D.Rice'o gerbėjai gavo beveik viską, ko galėjo tikėtis. Nors, kai D.Rice'as paprašė parinkti dainą bisui, iš minios pasigirdo keliolikos dainų pavadinimai.
Toks D.Rice'o fenomenas – tai nėra „trijų hitų“ atlikėjas, į kurio koncertą atėję kankinasi, laukdami tų pačių kelių pamėgtų dainų. Jo muzika – hipnotizuojanti, vienodai įtraukianti nuo pirmos iki paskutinės minutės. Puikiai papildoma vaizdo scenoje – nuo valstiečio marškinių iki prietemos (kuri kelis kartus koncerto metu virto visiška tamsa), retų apšvietimo blyksnių, kurie per vienos dainos kulminaciją priminė žaibą, ir staliuko su buteliu vyno. Jausmas – lyg sėdėtum ne koncerte po atviru dangumi, o menininko kambaryje, kuriame gimsta jo dainų eilės.
Užkulisiuose sklandė kalbos, kad dainininkas ir jo komanda – ne itin besiveržiantys bendrauti, užsisklendę žmonės. Scenoje atrodė panašiai – pirmą sykį į žiūrovus dainininkas kreipėsi tik antroje koncerto pusėje.
„Aš čia – pirmą sykį. Gal galime įjungti šviesas, kad padarytume jūsų nuotrauką? Norisi turėti prisiminimui“, – kukliai šyptelėjo D.Rice'as.
Jausmingą koncerto nuotaiką kiek prablaškė juokingas epizodas – vieną kūrinį dainininkas turėjo iš naujo pradėti kelis kartus, nes vis pamiršdavo vieną pirmųjų eilučių.
„Tiesiog išgaravo iš galvos. Gal kas žino žodžius ir gali padėti? O, ačiū“, – sulaukęs lietuvių pagalbos, su savo paties daina pagaliau susitvarkė svečias.
Kitaip nei 99 procentai kitų dainininkų, jis leido fotografuoti ne savo koncerto pradžią, o pabaigą, ir tik iš toli – pirmiausia todėl, kad fotoaparatų spragsėjimas negadintų koncerto atmosferos.
Tai gali skambėti absurdiškai. Bet vakarui prasidėjus buvo aišku, kad dainininkas teisus. Skambant jo balsui ir gitarai, žiūrovai sėdėjo užgniaužę kvapą – net netyčia numestas popierinis kavos puodelis sulaukdavo daug piktokų žvilgsnių.
Dvi magiškos muzikos valandas gerbėjams padovanojęs D.Rice'as atsisveikindamas kukliai lenkėsi ir apsiėjo be tradicinių pažadų sugrįžti.
Bet tie, kurie buvo šiame koncerte, neduos sumeluoti – būtų labai liūdna, jei ši dainininko viešnagė Lietuvoje būtų pirma ir paskutinė.
