Rami, svajinga šio jaunuolio daina „If I Were Sorry“ gegužę milijonus europiečių privertė spaudyti telefono mygtukus.
Stokholme vykusioje „Eurovizijoje“ be jokių ypatingų scenos efektų pasirodęs Fransas Jeppssonas Wallas išsiskyrė iš kitų atlikėjų, bandžiusių scenoje kurti ryškų cirką.
Jo daina užėmė penktąją vietą ir tvirtai įsitaisė tūkstančių Europos radijo stočių eteryje.
Vienas jauniausių „eurovizininkų“ Švedijos istorijoje efektingai priminė save po beveik dešimties metų pertraukos. Pirmą sykį jis išgarsėjo dar 2006-aisiais – kai su grupe „Elias“ įrašė dainą „Who’s Da Man“, skirtą Švedijos futbolo žvaigždei Zlatanui Ibrahimovičiui.
Kitą mėnesį Fransas pirmą sykį atvyks į Lietuvą – koncertuos rugpjūčio 5–7 dienomis Rumšiškėse vyksiančiame festivalyje „Granatos Live“.
„Labai laukiu šios kelionės. Pasidomėjau festivaliu – jis atrodo labai geras. Noriu susipažinti su kitais jo dalyviais – ypač brite Ella Eyre, kuri yra nuostabi vokalistė, ir belgų didžėjumi Lost Frequencies“, – džiūgavo Fransas.
– Jūsų pasirodymas „Eurovizijoje“ buvo kitoks nei daugumos kitų – be jokio maivymosi ir pastangų nustebinti. Nujautėte, kad tai padės? – paklausiau Franso.
– Ne, šią dainą apskritai įrašiau ne „Eurovizijai“, tik paskui atsirado idėja dalyvauti atrankoje.
Scenoje atrodžiau paprastai, nes tai atspindi mano kelią – koncertuoti su gyvai grojančia grupe, be jokių keistenybių ir didelių efektų. Tiesa, grupei gyvai groti „Eurovizijoje“ neleidžiama, bet vis tiek norėjau perteikti tą savo paprastumą.
– Kai prieš kelias savaites kalbėjausi su pernykštės „Eurovizijos“ laimėtoju Månsu Zelmerlöwu, jis sakė, kad ateityje galbūt dar mėgins šiame konkurse dalyvauti. O jūs?
– Šis konkursas man buvo labai gera patirtis. Bet gal tegul tai ir lieka puikus prisiminimas.
Man tai buvo didelis nuotykis. Viskas ten labai patiko, bet labai menkai tikėtina, kad ateityje dar bandysiu patekti į „Euroviziją“.
Kodėl? Iš konkurso žiūrovų sulaukiau tiek daug meilės ir dėmesio, kad to turbūt neįmanoma pralenkti ar pagerinti.
– Kas buvo jūsų favoritai „Eurovizijoje“?
– Patiko australė Dami Im, ispanė Barei, prancūzas Amiras. Laimėtojos Džamalos daina – puiki, jausminga, ji nusipelnė laimėti.
– O lietuvis Donatas Montvydas?
– Vaikinas, kuris darė tą salto? Pasišnekėjome, jis mielas, draugiškas. Aš pats esu gimnastas, todėl mane stebino, ką jis darė. Suprantu, kaip tai drąsu ir rizikinga. Visada tokioje scenoje yra didelė tikimybė kristi. Jis šaunuolis.
– Kaip klostosi gyvenimas po „Eurovizijos“?
– Toliau siekiu karjeros. Subūriau šaunią, talentingą grupę – visi jos nariai yra mano bendraamžiai.
Nusprendžiau šią vasarą nepersistengti ir šiek tiek pailsėti. Yra atlikėjų, kurie po „Eurovizijos“ per porą mėnesių surengia beveik šimtą koncertų, nori susirinkti visus pinigus. Aš darau kitaip – koncertuosiu tik 18 kartų, tik ten, kur pačiam labai norisi. Taip pat – ir Lietuvoje, nes man smalsu pamatyti šią šalį. Aš neskubu suaugti.
Be to, dar esu moksleivis – rudenį sugrįšiu į klasę, liko dveji mokslo metai. Muzika man yra pomėgis, tikiuosi, kad ateityje ji taps mano profesija, nors patinka ir tikslieji mokslai.
Dėl „Eurovizijos“ teko praleisti daug pamokų, bet sugebėjau neatsilikti, tuo džiaugiuosi.
– Kiekviename žingsnyje pasirašinėjate autografus?
– Ne, gyvenu mažame miestelyje, visus ten pažįstu. Galiu mėgautis normaliu gyvenimu. Žmonės džiaugiasi, kad man gerai pasisekė „Eurovizijoje“, bet supranta, kad esu paauglys, nejaučiu per didelio dėmesio.
Žinoma, keistų gerbėjų yra. Jie susigalvojo labai keistą žaidimą – į įvairias maisto produktų nuotraukas kompiuteriu įmontuoja mano galvą ir skelbia internete.
Kažkas netgi išspausdino krūvą nuotraukų ir atsiuntė man į namus. Atplėšiau voką, o ten – mano galva ant bulvės, šalia – mano draugų galvos ant daržovių. Net nelabai juokinga.
Žinote, kuo džiaugiuosi? Kone visi išgarsėję atlikėjai sulaukia ne tiktai pozityvios reakcijos, bet ir neapykantos komentarų. O aš apie save dar neperskaičiau nė vieno blogo žodžio.
– Būdamas vos aštuonerių išgarsėjote daina, skirta futbolininkui Z.Ibrahimovičiui, o po poros metų įrašėte dar vieną dainą Švedijos futbolo rinktinei.
Už ką sirgote šių metų Europos futbolo čempionate?
– Sirgau už Švediją, Italiją ir Vokietiją, bet jų finale nebuvo. Dar už Islandiją – visa Švedija sirgo, kai mūsų komanda iškrito.
Bet islandai irgi iškrito. Liūdna, bet ką padarysi.
– Turite merginą?
– Ne.
– Esate populiarus, po pasirodymo „Eurovizijoje“ norinčių susipažinti mergaičių tikrai turėjo padaugėti.
– Padaugėjo. (Juokiasi.) Tačiau statistika rodo, jog mano „eurovizinę“ dainą labiausiai mėgsta žmonės nuo 20 iki 30 metų, beveik pusė jų – vyrai.
– Jūsų mama – švedė, tėtis – gimęs Nigerijoje, augęs Didžiojoje Britanijoje.
Kurią pasaulio šalį laikote savo namais?
– Švediją, bet metus gyvenau Anglijoje – norėdamas geriau išmokti anglų kalbą ir pažinti tėvo šalies kultūrą.
Mano sesuo ką tik metams išvyko į Australiją, gal ateityje ir aš kur nors išvyksiu. Mūsų šeima daug keliauja – stengiamės kuo daugiau pamatyti ir patirti.
– Kas yra jūsų autoritetai muzikoje?
– Britų grupė „Coldplay“, jos muzika – nuostabi. Dar – norvegų elektroninės muzikos kūrėjas Kygo (birželį koncertavęs Vilniuje. – Red.).
Turime bendrų pažįstamų, bet kol kas dar nesame susitikę. Gal ateityje pavyks.
Franso pasirodymas „Eurovizijoje“:
