Į Lietuvą atvykusi 29-erių Švedijos žvaigždė, kuri gimė Klaipėdoje, penktadienį Palangoje buvo apvogta – iš automobilio bagažinės vagys nušvilpė daugybę brangių daiktų.
Po savo pasirodymo „Galapaguose“ ir papildomo kūrinio, kurį scenoje atliko su „G & G Sindikatu“, siro ir lietuvės dukra kartu su mama Lilia prisėdo pabendrauti su lrytas.lt.
Švedijoje šįmet geriausia atlikėja pripažinta, naujausiu albumu „Naturktraft“ šalies „topus“ užkariavusi Silvana garsėja rimtomis kūrinių temomis – apie nelygybę, rasizmą, tolerancijos stoką.
Homoseksualios orientacijos neslepianti atlikėja į sceną išsinešė ir trispalvę, ir vaivorykštinę lytinių mažumų vėliavą. Apie patirtą vagystę, pirmąjį savo koncertą Lietuvoje ir nešamą žinią – interviu su repere ir jos motina.
– Kaip jautėtės, pirmą kartą koncertuodama gimtojoje Lietuvoje?
Silvana: Žinote, tai buvo super ypatinga. Gimiau Klaipėdoje, augau Švedijoje, kiekvieną vasarą grįždavau į Lietuvą. Buvau priimta savo šeimos, bet grįžusi visada jausdavausi kitokia. Buvo dalykų, apie kuriuos negalėdavau atvirai kalbėtis su savo pusbroliais, pusseserėmis.
Atvykti čia, būti savimi, koncertuoti ir būti priimtai tokiai, kokia esu, yra labai šiltas jausmas.
Galvojau – pala, bet kaip mane žmonės supras, juk repuoju švediškai. Tačiau visi šokinėjo ir džiaugėsi.
– Noriu paklausti Silvanos mamos – visą koncertą prie scenos stebėjote kiekvieną dukters žingsnį, o pradžioje pati ėjote į sceną ir sakėte kalbą lietuviškai, kuri skamba ir naujausiame Silvanos albume. Ar dažnai tai darote?
Lilia: Aš labai didžiuojuosi savo dukra. Šįmet buvo didelis jos koncertas Stokholme, „Grona Lund“ parke, kur irgi ėjau į sceną ir kalbėjau. Ten buvo 11 tūkstančių žiūrovų, skaičiau dar energingiau, kad visi girdėtų.
Beje, Silvanos tekste nėra žodžių „tegul šviečia vaivorykštės spalvos virš Lietuvos“, bet aš ir ten tai pasakiau. O čia dar labiau norėjosi tai pasakyti.
– Ką šįkart spėjote nuveikti Lietuvoje?
Silvana: Atvykome dieną prieš festivalį. Ir buvome apiplėštos.
– Kas būtent nutiko?
Silvana: Nuvykome į Palangą, pastatėme mašiną ir nuėjome prie jūros. Kai grįžome, mašina buvo išplėšta, pavogti visi mūsų daiktai.
Fotoaparatai, kameros, kainuojantys apie pusę milijono Švedijos kronų (per 52 tūkstančius eurų). Mano drabužiai ir daiktai, kompiuteris. Viską vagys išnešė.
Tai labai suerzino, pagalvojau – kas čia per velniava? Suprantu, blogų žmonių yra visur. Skurdas priveda prie tokio elgesio – Lietuvoje, Švedijoje, visur.
Bet daiktai yra tik daiktai. Svarbiausia, kad mes saugios.
Policija Palangoje nebuvo labai paslaugi. Pasikalbėjome su pareigūnais, paaiškinome, kad turime skubiai išvykti. Bet negavome jokių popierių, dokumentų, žada juos atsiųsti. Aš labai nusivylusi Palangos policija.
Bet vėl – toks jau gyvenimas, visko nutinka.
– Nepradėjote dėl to nekęsti Lietuvos?
Silvana: Juokaujate? Tikrai ne. Kai stovėjau „Galapagų“ scenoje, sakiau sau – štai, dėl to aš atvykau. Vagių yra visur. Jei atvyksite į Švediją ir jus sumuš baltas ar juodas žmogus, nepradėsite nekęsti visų baltųjų ir juodųjų.
Reikia būti protingiems – nepradėsite nekęsti visų musulmonų dėl ISIS. Nes ISIS yra ne musulmonai, jie – teroristai.
– Atvyksite ir kitais metais – pavyzdžiui, atostogų su draugais, savo mergina?
Silvana: Kodėl ne? Pernai važinėjau aplink visą Lietuvą – su filmavimo grupe, kuri apie mane kuria dokumentinį filmą. Buvome Plungėje, Nidoje. Man graži Lietuva, labai patinka pajūris.
– Jei repuotumėte angliškai, jus suprastų visame pasaulyje. Neketinate to daryti?
Silvana: Nesakau „niekada“, galvoju apie tai. Bet, jei atvirai, nemanau, kad tai nutiks. Aš kalbu, galvoju ir rašau švediškai, man tai lengva. Kai bandau rašyti angliškai, man tai atrodo dirbtina. Kadaise įrašiau dainą angliškai, bet taip ir neišleidau.
- Lilia, kada pirmą sykį supratote, kad Silvana turi muzikinį talentą?
Lilia: Kai jai buvo šešeri. Aš tikiu ja, žinau, ką ji daro ir dar padarys. Tai mano dukra, aš ją pažįstu. Labai džiaugiausi, kai gavo pirmąją įrašų sutartį.
– Prie scenos lingavote taip įsijautusi, jog buvo akivaizdu, kad esate didžiausia dukters gerbėja.
Lilia: Taip, o ką jūs galvojat? Mano širdis dega kartu su ja.
– Švedijoje jūs dirbate dėstytoja?
Lilia: Taip, jau dvidešimt metų universitete dėstau lietuvių kalbą. Tai – nepilnos darbo valandos, pagrindinis mano darbas – dėstyti švedų kalbą užsieniečiams. Iš viso moku septynias kalbas.
O dar yra lietuviška „Saulės“ mokykla, kurioje mokau lietuvių kalbos. Kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis prie lietuvybės puoselėjimo turi prisidėti ugnimi ir širdimi. Tad ir aš prisidedu, kad jaunoji karta mokėtų lietuvių kalbą.
– Moksleiviai prašo supažindinti su dukterimi, gauti jos autografą?
Lilia: Labai dažnai. (Juokiasi). Jei Silvana eitų visur, kur yra kviečiama, neturėtų laiko muziką rašyti.
– Silvana, į Lietuvos sceną atsinešėte vaivorykštės vėliavą – tai čia vis dar gana neįprasta. Tačiau jaunimas reagavo labai pozityviai. Jaučiate pareigą tai daryti?
Silvana: Jei ateinate į mano koncertą, turite suvokti, kas esu, koks mano gyvenimas, apie kurį repuoju. Turiu omenyje ir lytinę orientaciją.
Negalite gauti pusės manęs, turite priimti mane visą, tokią, kokia esu.
Tai nebuvo noras provokuoti, pažiūrėti, ar žmonės pritars man. Bet suvokime – nesu linksma homoseksualė, esu revoliucinga homoseksualė, kuri liečia rimtas temas. Žmonės pasaulyje miršta dėl netolerancijos.
Mane labai pradžiugino žinia, kad Vilniuje festivalis „Baltic Pride“ praėjo puikiai, buvo daug žmonių, atvyko ir mūsų kultūros ir demokratijos ministrė Alica Bah Kuhnke. Lietuvoje juk anksčiau taip gerai šios eitynės nebuvo priimamos.
Todėl pagalvojau – reikia savo revoliucijos vėliavą nešti ir man. Kita vertus, tai net ne revoliucija, tai noras, kad visi būtų priimti kaip lygūs, tokie, kokie yra.
Publikoje per mano koncertą buvo daug vaikinų, kurie šoko, linksminosi, nors scenoje – homoseksuali mergina. Ir man tai patinka, to ir noriu – kad būtų visiškai nesvarbu, koks tu – heteroseksualus ar homoseksualus.
– Jūsų tėvas – iš Sirijos. Turite ten giminaičių?
Silvana: Taip, ir nemažai. Mano tėvas ten buvo nuvykęs ir šią, ir praėjusią vasarą. Lankėsi Homse, kuriame užaugo. Taip pat – Damaske.
– Bet mes girdime, kad ten labai nesaugu?
Silvana: Ir taip, ir ne. Jis ten jautėsi saugiai, kiek tai įmanoma.
Lilia: Dėl padėties Sirijoje – kiek išpūstas burbulas. Visada sakau – pažiūrėkite Amerikos ir Rusijos kanalus, tiesa – kažkur per vidurį. Silvanos tėtis viską mato savo akimis.
Silvana: Žinoma, aš jaudinausi. Tai sudėtinga tema. Pavyzdžiui, turime pusseserę, kuri laivu atplaukė į Daniją – iš Libijos. Ji dabar saugi, bet liūdna, kad turėjo palikti namus.
Tai sunki situacija, bet nebūkite apakinti žinių pranešimų – ne viskas ten taip, kaip manote..
– „Galapaguose“ pasirodėte ir su grupe „G & G Sindikatas“, pasisekė puikiai. Ar ateityje galime tikėtis, kad įrašysite dainų su lietuviais?
Silvana: Galbūt. Bet aš žinau mažai Lietuvos atlikėjų. Jei tikrai patiktų daina, idėja, muzikantai – mielai. Gera muzika yra gera muzika.
– Esate ryški, žinoma ir populiari Švedijoje. Kalbate rimtomis ir skaudžiomis temomis. Kodėl visiškai atmetate galimybę tapti politike?
Silvana: Politika – tai melas, korupcija. Aš – sąžiningas ir emocingas žmogus. Mane tai sugriautų, nekenčiu netikrumo. Muzika – puikus būdas man siekti savo tikslų. Apsupu save gerais žmonėmis, kuriais pasitikiu.
O politikoje visą laiką tektų spėlioti, ką iš tiesų galvoja vienas ar kitas žmogus. Ne, tai ne man.
– Dabar daugybė gerbėjų nori prie jūsų prisiliesti, nusifotografuoti, seka kiekvieną jūsų žingsnį. Ar jums tai patinka? Klausantis jūsų muzikos atrodo, kad darote tai ne dėl šlovės.
Silvana: Būtent. Man sudėtinga prie to priprasti. Pati populiarumo sąvoka yra keista, nes lyg ir pastato tave virš kitų. Man tai nepatinka. Suprantu, kad tai – muzikinės karjeros dalis, bet tikrai ne pati įdomiausia.
Aš tik noriu kurti. Labai keista būti įžymiai. Sugebu su tuo tvarkytis, bet kartais būna sunku.
Žmonės, kurie klausosi mano muzikos, prieina ir sako – šia daina tu man padėjai, išgelbėjai mano gyvenimą. Kai tai nutinka, sakau – valio, puiku, tai mane įkvepia eiti į priekį ir nesustoti.
Visai kas kita, kai į mane tik spokso kaip į įžymybę. Beveik nevaikštau į vakarėlius, į kuriuos esu kviečiama. Na, einu į kino premjeras, nes man patinka filmai.
Bet ne į restoranų atidarymus ir panašiai. Gerai, viename buvau – ir tai buvo siaubinga. Tiek daug dirbtinių šypsenų nesu mačiusi.
Noriu dar kartą pabrėžti – aš myliu žmones, kurie prieina ir sako, kad mano muzika jiems padėjo. Nes tikiuosi, kad gal kažkam esu balsas, kokio man pačiai reikėjo, kai buvau paauglė.
