Debiutinį albumą pristatanti grupė „SOLO ansamblis“ – keturi jauni aktoriai, suradę noro ir įkvėpimo išmėginti savo ir muzikoje. Paprastai tokie projektai lenda arba į dainuojamąją poeziją („Liūdni slibinai“), arba į provokavimą („Suicide DJs“ ir buvęs šios grupės lyderis Vidas Bareikis).
Su „SOLO ansambliu“ šiek tiek kitaip – šios grupės muzika nėra panaši į ekstravagantišką kvailiojimą. Su garsia islandų grupe „GusGus“ jau koncertavę vaikinai savo kūrybą yra pavadinę „liūdna šokių muzika“. Iš tikrųjų tai kažkas per vidurį tarp postpanko žanro ir neįmantrios elektronikos, lyg į vieną grupę būtų susimetę britų „Joy Division“ ir lietuvių „Kardiofonas“ vaikai.
Apdulkėję sintezatoriai ir gitaros čia šoka apsikabinę, balsai dažnai paslėpti po garso efektų sluoksniais. Formulė – lyg ir paprasta, bet veikia stebėtinai gerai. Jei mėgstate melancholiją ir romantišką niūrumą, nuo šio albumo sunku atplėšti ausis. Naktinė liūdesio nuotaika sukurta tobulai – ir skambesiu, ir tekstais (pavyzdžiui, apie „ištvirkusį mėnulį“, kuris „bujos ir klestės“).
Kone visose eilėse (o panaudoti čia ne tik grupės narių, bet ir, pavyzdžiui, poetų Kęstučio Navako ir Rainerio Marios Rilke tekstai) – nemenka dozė absurdo, bet jis tobulai tinka „SOLO ansamblio“ idėjai ir skambesiui. Geriausias kūrinys – „Įstriži žiburiai“, trapi, žaviai svajinga daina su užburiančiu K.Navako tekstu, galinti patikti ir tiems, kurie mėgsta, pavyzdžiui, „Lemon Joy“.
Vienas įdomiausių lietuviškų debiutų per pastaruosius keletą metų, nors tikriausiai ir nutaikytas į gana siaurą auditoriją.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Daina „Įstriži žiburiai“:
