Tiesa – kažkur per vidurį. IVTKYGYG, kurie kartą rengė siuvamųjų mašinų koncertą, ir šiame albume dažnai svaidosi ironija, absurdu, tamsiu humoru, balansuojančiu ant paranojos ribos.
Vienas tekstas – Sigito Parulskio, visa kita – pačios grupės eilės. Bene labiausiai aiškios ir suprantamos – kūrinio „Aš aš“, kuriuo akivaizdžiai tyčiojamasi iš Lietuvos pramogų „elito“ ir stilingų vakarėlių publikos, kuri „nuo devyniolikos metų naudoja kremą nuo raukšlių“ ir „puošiasi švarkais su trim rankovėmis“.
Visa kita iššifruoti kiek sudėtingiau – daug „baltomis eilėmis“ išdėstytų pasvarstymų apie kasdienybės rutiną, svaigalus ir būties beprasmybę. Grupės vokalistas Arvydas Makauskas išraiškingai mauroja, deklamuoja, staugia – žodžiu, daro viską, kas yra tolokai nuo tradicinio suvokimo, kas yra dainavimas, bet žinantiems šią grupę tai nėra jokia staigmena.
Staigmena yra tai, kas slypi po balsu, – muzika, kuri atrodo brandesnė, geriau sugrota ir kur kas arčiau roko standartų, nei dauguma ankstesnių IVTKYGYG darbų. Kitaip tariant, klausantis kartais atrodo, kad ši grupė jau nebėra tokie nuožmūs avangardistai kaip anksčiau. Kai užgroja pučiamieji, grupės muzika nejučiomis smarkiai linksta į „Bix“ teritoriją, bet šiaip čia yra visko – nuo posūkių į psichodelinį roką iki bliuzo (kūrinys „Be ryšio“), pankroko („Numizmatas“), ritualinių pašūkčiojimų ir net rytietiškų garsų („Kam rūpi“).
Žodžiu, kūrybingas išsidirbinėjimas, kuris tikriausiai nepagausins IVTKYGYG gerbėjų gretų, bet jau jais tapusiųjų irgi neatstums.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Albume skambantis kūrinys „Aš aš“:
