- Prieš penkerius metus dalyvavote projekte „Lietuvos talentai“, kuriame šviesios atminties Vytautas Šapranauskas jūsų paklausė, kaip save įsivaizduojate po penkerių metų. Dabar puikiai matyti, kad savo užsibrėžto tikslo pasiekėte – esate populiari, rengiate koncertus visoje Lietuvoje, scenoje jums groja styginių kvintetas, žiūrovai apstulbę nuo jūsų vokalinių sugebėjimų! Kokie iššūkiai užsibrėžti artimiausiems penkeriems metams? Ką norėtumėte pasiekti per juos?
– Labai stengiuosi gyventi šia akimirka. Todėl sunkoka kalbėti apie tokią gana tolimą ateitį. Žinoma, turiu užsibrėžusi tikslų, jie dažnai motyvuoja tikslingai dėlioti žingsnį po žingsnio. Tačiau dabar nenorėčiau konkrečiai jų įvardyti. Geriau daugiau darbo, nei daug kalbų apie tai, ko dar neturi.
- Labai daug buvo skelbiama apie jūsų išvykimą studijuoti į Londoną. Jau praėjo beveik mėnuo, kai jūs ten. Kokie įspūdžiai? Kaip jums sekasi?
– Tai – svarbus įvykis mano gyvenime. Tikriausiai gana daug jau ir apie tai šnekėta. Tad pasikartosiu: jaučiuosi puikiai. Labai patinka ir studijų kokybė, ir pats Londonas.
- Paskutiniai jūsų kūriniai „Padovanojau“ ir „Šviesos“ tapo labai populiarūs. Gal galite papasakoti, kaip gimė šios dainos? Dainoje „Padovanojau“ dainuojate apie savęs išdalijimą ir vidinį skausmą. Ar šie žodžiai – apie jūsų gyvenimą?
– Dainą „Padovanojau“ sukūriau daugiau nei prieš metus. Ilgą laiką ją laikiau stalčiuje, tačiau išdrįsau parodyti pirmajame koncerte su styginiais. Žmonės šią dainą palydėjo ypač didelėmis ovacijomis, todėl nusprendžiau, jog nėra ko laukti – reikia eiti į studiją ir šią dainą įrašyti. Žinoma, ši daina apie mane. Tada buvo laikas, kai jaučiausi save išdalijusi, bet atgalinio ryšio negavusi. Tai, be abejonės, yra skaudu. Tačiau į visa tai dabar galiu žiūrėti su šypsena. Žmonės mums yra tam tikros pamokos, labai svarbu jas teisingai suprasti ir išmokti. Manau, jog tai padariau.
- O daina „Šviesõs“?
– „Šviesõs“ – daina apie tai, jog kartais tamsa, ta plačiąja prasme, atrodo, užima vis daugiau vietos žmonių širdyse. Man labai norisi, jog kiekvienas mano klausytojas atrastų savo šviesos dalelę ir ji vis stiprėtų. Nes ten, kur šviesa, tamsa pasitraukia.
- Klaipėdoje su styginių kvintetu koncertuosite pirmą kartą. Ko tikitės? Kokios publikos laukiate?
– Na, nežinau, ar labai nustebinsiu, kad laukiu nuoširdžių žmonių, kuriems patinka mano muzika ir aš. Manau, jog visi dainininkai savo koncertuose laukia būtent tokių žmonių. O tikriausiai tavęs neklausantys ir nemėgstantys į koncertus nelabai ir eina. Manau, jog bus jaukus, šiltas ir, be abejonės, nuoširdus vakaras.
- Prieš lipdama į sceną Vilniuje prasitarėte, kad ypač jaudinatės. Kodėl? Gal jums tai buvo lyg nauja pradžia?
– Manau, jei atsirastų žmonės, kurie galėtų paaiškinti tikslią emocijų atsiradimo priežastį, tai būtų verta ypatingų pasaulio apdovanojimų! (šypsosi). Tiesiog tai man buvo svarbus koncertas. Norėjau atiduoti visą save, norėjau, kad žmonės pajustų tai, ką aš jaučiu dainuodama. Tai nėra man įprasta programa, daugiausia koncertuoju su savo grupe. Su styginiais vyksta išskirtiniai koncertai. Ir, žinoma, tai įpareigoja. Manau, iš ten ir tas jaudulys.
Spalio 29 dieną Klaipėdos koncertų salėje – magiškas susitikimas su Monika Linkytė bei styginių kvintetu.
