Džiazo, popmuzikos, dainuojamosios poezijos žanruose pasižymėjusi 45-erių dainininkė ir fleitininkė melomanams žinoma daugiau nei du dešimtmečius.
Tačiau dar niekuomet nerengė savo koncerto tokioje didelėje salėje, kokioje dainuos gruodžio 27-ąją, kai žengs į Kauno „Žalgirio“ arenos sceną.
Koncerte „(Ne)eilinė diena rojuje“ moteris su styginių orkestru ir iš puikių muzikantų sudaryta grupe atliks kūrinius, kurių jos gerbėjai jau gerokai pasiilgo, – popmuzikos hitus „Pasaka“, „Kai tu šalia“ ir kitas dainas, praėjusį dešimtmetį pelniusias daugybę simpatijų.
Tai drąsus ir netikėtas žingsnis – Neda yra ne iš tų atlikėjų, kurių veidai nuolat šmėžuoja televizijoje, jos atliekama kūryba smarkiai skiriasi nuo tos, kuri dažniausiai skamba tokiose didelėse arenose.
„Bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – nusijuokė dainininkė ir „Lietuvos rytui“ pasakojo apie didelį priimtą iššūkį.
– Jūsų sprendimas rengti koncertą didžiausioje šalies arenoje daug kam buvo netikėtas. Kodėl tam ryžotės?
– Tai didžiausia mano avantiūra ir iššūkis, taip pat galimybė pasitikrinti jėgas. Juk renginių dabar labai gausu.
Kita vertus, lietuvių atlikėjai jau nebijo arenų, kai kurie ten koncertuoja nebe pirmą sykį. Jei kiti to nedarytų, gal ir aš nesiveržčiau. Negaliu pasakyti, kad nebijau. Šiek tiek nepasitikiu savimi, bet koncerto rengėjai privertė patikėti, kad tai – geras sumanymas.
Be to, sutikau dainuoti su keliomis sąlygomis. Pirmiausia – geros naujos aranžuotės, iki skausmo žinomos dainos skambės taip, kaip niekada anksčiau.
Be to, dainuosiu tai, ką pati labai mėgstu, nuo ko pati „kaifuoju“, – iš viso dvidešimt dainų. Visos jos – rašytos būtent man, asmeniškos, intymios.
Bus Andriaus Kulikausko kūrinys, akustinių gitarų trio, duetas su Olegu Ditkovskiu, nuostabi Jaroslavo Cechanovičiaus džiazo baladė. Norėjau įvairovės.
Žinoma, bus ir visi populiarūs mano hitai. Mano siekiamybė – kad žmonės klausytųsi, o ne linksmintųsi, gertų alų ir šoktų.
Noriu, kad scenoje būtų muzika, o ne mašinos, balionai ir fejerverkai. Nenoriu šokiruoti ar žadėti didelio šou. Mano repertuarui tai visiškai netiktų.
Kai nėra muzikos, gali žiūrovus sužavėti triukais. Bet šiame koncerte muzikos bus daug.
– Žiūrovų pasiilgtos popdainos, kurias atliksite koncerte, sukurtos prieš dešimt ir daugiau metų. Dabar esate labiau susitelkusi į džiazą, dainuojamąją poeziją.
– Mano karjeroje įvairūs žanrai eina greta.
Taip, aš buvau pavargusi nuo popmuzikos, dėl to ir nuėjau nardyti į kitus vandenis, nors, pavyzdžiui, džiazas niekada iš mano gyvenimo nebuvo dingęs.
Dainuojamoji poezija intensyviau mano gyvenime atsirado prieš dešimt metų, kai pradėjau koncertuoti su Kostu Smoriginu ir O.Ditkovskiu. Labai patinka, neketinu to mesti, tai mano sielos muzika, joje daug laisvės, kurios popmuzikoje kur kas mažiau.
– Didžioji dalis žiūrovų jus geriausiai žino dėl popdainų, kurių albumo nesate išleidusi jau daugiau nei dešimtmetį. Gal jau metas?
– Dainų yra net keliems albumams, kalbamės su kompozitoriais apie tai. Tik neaišku, kiek jos man priimtinos. Nebenoriu dainuoti paviršutiniškų dainų, kuriomis netikiu.
Supraskite, per šį dešimtmetį daug kas pasikeitė.
– Kas būtent?
– Sumažinau darbų apimtį ir tapau labai reikli. Negaliu pakęsti nekokybiško muzikavimo ir įgarsinimo. Labai pamėgau kamerines sales, nebegaliu dainuoti triukšmingose vietose.
Beje, neseniai dainavau džiazo klube – anksčiau ten būdavo geriama ir triukšmaujama, o dabar žmonės sėdi kaip Filharmonijoje. Man tai patinka – noriu, kad žiūrovai girdėtų balso niuansus, kvėpavimą, pauzes.
Supratau, koks svarbus yra žodis, dainavimas apie tai, kuo tiki, ką supranti. Aš pavargau būti daiktu, fonu. Noriu, kad mane gerbtų tokią, kokia esu. Išaugo mano savivertė. Jeigu stovėsi ant blakstienų ir lįsi publikai į vieną vietą, nuo to niekam nebus geriau.
Pavargau verstis per galvą, daryti tai, kas man nepatinka.
Paviršutiniškumas, abejingumas mane pradėjo nervinti.
– Dešimt metų nebevartojate alkoholinių gėrimų. Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Dabar esu laiminga. Kai įvardiji savo problemas garsiai, tampa lengva su jomis kovoti. Man nebuvo sunku mesti gerti.
Mačiau, kas darosi aplink, kokios gali būti pasekmės. Turėjau du kelius – degraduoti arba muzikuoti toliau. Pasirinkau muzikavimą.
Aš nemokėjau saikingai gerti, tvarkytis su savimi, todėl nusprendžiau visiškai atsisakyti alkoholio. Išsivalė smegenys, išsigrynino pasaulėjauta.
Pradėjau save saugoti, į galvą nebekišu šiukšlių. Supratau, kaip daug taškiau save, kiek sveikatos tai atėmė.
Per dešimt pastarųjų metų ne tik sveikata pagerėjo, bet ir darbai geriau pradėjo dėliotis.
Gyvenime atsirado daug tylos, ramybės, vienatvės, kurią labai mėgstu, nors nesu vieniša.
Nevaikštau į vakarėlius, nes ten man neįdomu, renkuosi ramybę su savo mintimis, knygomis ir filmais. Nežinau, gal tai senatvės požymis. (Juokiasi.)
– Jūsų sūnus jau suaugęs, atėjo metas pagyventi sau?
– Taip, laiko sau netrūksta. Esu fantastiškai laimingas žmogus, nes nedirbu jokiame orkestre ar įmonėje, laiką galiu dėlioti taip, kaip noriu.
Pagaliau atradau laiko sveikatos procedūroms, masažui. Anksčiau niekada to nedariau. Ir tai nėra prabanga, tai – paprasčiausias savęs gerbimas.
Jeigu man siūloma dainuoti tris dienas iš eilės, atsisakau, nes matau, kad nepavešiu. Visų pinigų pasaulyje neuždirbsiu, sveikatos už juos nenusipirksiu.
