Buvęs puikios, bet Lietuvoje nepakankamai įvertintos Klaipėdos grupės „Atika“ lyderis D.Žvirblis išleido jau antrą minialbumą per 12 mėnesių.
Šįkart dar ir gana įmantriai – kartu su kompaktine plokštele gaunate ir didinamąjį stiklą, su kuriuo lengviau įskaityti smulkiu šriftu išspausdintus dainų žodžius (nors raidės tokios mažos, kad vis tiek sunku).
Šią įmantrybę patraukus į šalį, lieka 22 minutės muzikos (seniausia daina sukurta dar 2007-aisiais) ir tekstų – tokių poetiškų ir pavykusių, kad pavydėti galėtų daugelis dabar esančiųjų šalies scenoje.
Viskas prasideda nuo Dariui būdingos ironijos – linksmo kūrinio „Padarom“, akivaizdžiai besišaipančio iš komercinių, „sušukuotų ir sulaižytų“ grupių, kurios „neranda salės durų“. Bet pirmas įspūdis – kiek klaidingas.
Linksmybės užleidžia vietą svajingiems pamąstymams (jau ankstesniame leidinyje „Pudelis už borto“ girdėta „Jeronimui, Eduardui ir vyriškiui su abitu“) ir net tamsiam mąslumui („Žvakių fabrikėliai“, kurioje girdisi ir Adolfo Hitlerio kalbos ištrauka).
Melancholiškai lengvą „indie“ roką grojantis Darius šiame albume atrodo drąsiai apnuoginęs savo mintis – konkrečiai neaiškina, apie ką visos šios dainos, bet gali įžvelgti ir nelaimingos meilės, ir tipiško keturiasdešimtmečių nerimo, nusivylimo dėl dūžtančių svajonių šešėlius. „Visos pabaigos turi pradžią, už ją tau ačiū“, – į šią eilutę Darius sudeda tiek liūdesio, kiek užtektų šimtui dabar per radiją skambančių kūrinių.
Su muzikantų grupe, kurioje yra ir buvęs „Airijos“ bosistas Kostas Radlinskas, „Pretenziją“ įrašęs Darius viršelyje lygina šį albumą su vienu ryškiausių „The Beatles“ darbų. Suprask, tai turėtų būti jo šedevras.
Iki to šiek tiek trūksta, o ir palyginimas – turbūt tik sarkazmas, bet norintiems pusvalandžio su nekvaila muzika šis įrašas bus tikras atradimas.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Daina „Jeronimui, Eduardui ir vyriškiui su abitu“: