Sugroti metalo dievukų „Metallica“ kūrinį retro stiliumi. Regis, kvailystė? Ne, sėkmės receptas, tapęs aukso gysla.
Amerikiečių grupė „Postmodern Jukebox“ muzikos pasaulyje vadinama penkmečio sensacija.
Prieš penkerius metus susibūrusį kolektyvą feisbuke seka per milijoną, o portale „YouTube“ jo įrašus prenumeruoja daugiau nei 2 milijonai gerbėjų.
Viskas dėl paprastos, bet užburiančios idėjos, kurią išpopuliarino šios Niujorko grupės lyderis Scottas Bradlee.
Jaunas džiazo pianistas ir aranžuotojas, kuriam sunkiai sekėsi rasti nuolatinį darbą, praėjusio dešimtmečio pabaigoje kartu su bičiuliais nusprendė pakvailioti – regtaimo ir svingo stiliais, kurie karaliavo beveik prieš šimtmetį, sugrojo žinomus popmuzikos kūrinius.
Žiūrovų reakcija buvo tokia palanki, kad netrukus S.Bradlee įkūrė spalvingą grupę, besirengiančią retro stiliaus drabužiais ir džiazo, svingo, soulo stiliais atliekančią Katy Perry, Lady Gagos, „Queen“ ir kitų roko bei popmuzikos garsenybių dainas.
Vos per keletą metų grupė išleido keliolika albumų ir įrašė šimtus kūrinių – nuo popkaralienės Madonnos „Material Girl“ iki roko gigantų „Aerosmith“ „Dream On“.
Kasmet ji surengia per šimtą koncertų, į kuriuos renkasi ir romantiškas simpatijas praeičiai jaučiantys stileivos, ir tiesiog linksmos pramogos išsiilgę klausytojai.
Grupės sudėtis nuolat keičiasi – naujas interpretacijas, kurias pirmiausia įkelia į internetą, muzikantai įrašo vis su kitais vokalistais, jų jau pristatė apie šimtą. Grupės gretose grojo kelios dešimtys muzikantų, tarp jų – ir lietuvių kilmės JAV saksofonininkas Andrew Gutauskas.
Lietuvoje tarp šios grupės gerbėjų yra ir dainininkas Marijus Mikutavičius, pernai apsilankęs „Postmodern Jukebox“ koncerte Vilniuje.
Į tą pasirodymą bilietai buvo išgraibstyti taip greitai, kad šį penktadienį „Postmodern Jukebox“ sugrįš į Vilnių – šįkart gros koncertų salėje „Compensa“.
Apie grupės fenomeną „Lietuvos rytui“ pasakojo grupės kontrabosininkas Adamas Kubota.
– Ar tikėjote, kad ši idėja gali šitaip sudrebinti internetą ir koncertų sales?
– Taip, nes tai – puikus sumanymas. Pirmiausia todėl, kad žiūrovai yra išsiilgę gero, brandaus, kokybiško muzikavimo.
Dauguma „Postmodern Jukebox“ narių yra baigę džiazo arba klasikos studijas. Čia juk ne tas atvejis, kai ateinate į koncertą ir girdite įrašą, leidžiamą iš kompiuterio.
Kita priežastis – visi grupės nariai yra charizmatiški, tikros asmenybės, traukiančios dėmesį. Pavyzdžiui, viena mūsų vokalisčių Aubrey Logan – ji tokia užburianti ir miela!
Scenoje mes linksminamės, ir tai matyti nuo pirmos minutės. Mes spontaniški ir draugiški.
Mūsų koncertai nėra suplanuoti iki smulkmenų, juose – daug laisvės, tai nėra išblizgintas projektas. Žiūrovams tai labai patinka.
Trečia priežastis – atgimęs didžiulis susidomėjimas praeitimi. Pažiūrėkite į madingus jaunus žmones – jiems patinka rengtis retro stiliumi, kolekcionuoti senus daiktus.
Mūsų koncertai primena filmą „Didysis Getsbis“ – turime daugybę gerbėjų, kurie pasipuošia, lyg būtų atkeliavę iš praėjusio šimtmečio pradžios. Tai labai žavu, būna ir elegantiškų šokančių porų. Jie tampa visaverte šou dalimi.
– Ar yra kūrinių, kurie sugroti jūsų skamba geriau nei jų autorių?
– Jei klausiate manęs – visi. (Juokiasi.) Bet jeigu jau reikia išrinkti vieną – mes sugrojome Kanados roko grupės „Nickelback“, kuri JAV daugelio yra nemėgstama, dainą ir pavertėme ją soulo kūriniu. Staiga visi pasakė – o, kokia gera daina!
– Yra kūrinių, kuriuos bandėte perdirbti, bet nepavyko?
– Idėjų, kokią dainą įrašyti, semiamės iš savo gerbėjų – jie mums siunčia pasiūlymus socialiniuose tinkluose.
Tačiau kai kurių dainų neįmanoma perdirbti retro stiliumi, nes jos jau savaime persmelktos to stiliaus. Pavyzdžiui, Pharrello Williamso „Happy“ arba Bruno Marso „Uptown Funk“ – jos ir taip skamba tarsi įrašytos prieš kelis dešimtmečius.
– Visi esate džiazo ir retro muzikos gerbėjai ar tokiais apsimetate tik dėl darbo?
– Džiazas patinka visiems, ypač mūsų įkūrėjui Scottui, jis daug metų pianinu grojo šią muziką. Grupėje yra žmonių, kurie dirba muzikiniame teatre, groja kabareto spektakliuose.
Nors, pavyzdžiui, aš pats kasdienybėje esu didelis XX a. paskutinio dešimtmečio roko gerbėjas ir tikrai nesirengiu kaip ketvirtąjį dešimtmetį.
– Žiūrint į jus atrodo, kad esate neįtikėtinai linksma kompanija. Kaip atrodo jūsų kelionės autobusu iš vieno miesto į kitą?
– Būna labai smagu. Žinote, kai keliolika žmonių autobuse gyvena pusę metų, neišvengiamai turėtų kilti dramų, bet pas mus to nėra.
Dažniausiai keliaudami grojame iki paryčių – turime kelis akustinius instrumentus, mokomės dainų.
Arba visi išsiverdame arbatos ir žiūrime serialą „Sostų karai“, kol užmiegame.
– „Postmodern Jukebox“ daug kam atrodė vienadienis pokštas, bet ši formulė sėkminga jau penkerius metus. Ar tai gali tęstis dar dešimtmetį?
– Manau, taip. Viena priežasčių – mes beveik neturime galimybių nusibosti žiūrovams, nes mūsų dainininkai nuolat keičiasi.
Tai genialus grupės lyderio sprendimas – kiekvienas naujas dainininkas įneša kitą spalvą. Sakyčiau, kad Scottas – tiesiog reklamos genijus.
Kol kas viskas kyla. Dabar net keista prisiminti grupės pradžią – grojome rūsiuose, net neturėjome mikrofono stovų, klijuodavome juos prie pianino.
Už pasirodymus mums mokėdavo maistu. Už koncertą gaudavome po vieną rytietišką patiekalą. O dabar koncertuojame JAV, Azijoje, Australijoje, visur – minios žmonių. Grojame arenose, kuriose žaidžia NBA krepšinio komandos.
Mūsų sugrotos dainos internete peržiūrėtos daugiau nei pusę milijono kartų. Pernai grojome prestižinėje Niujorko salėje „Radio City Music Hall“.
Tai neįtikėtina. Ir noriu, kad tai kuo ilgiau nesibaigtų.
„Postmodern Jukebox“ sugrota „Metallica“ daina „Nothing Else Matters“:
