Pasirodymą su savo grupe čia surengė Ianas Andersonas – 69-erių britų dainininkas, fleitininkas, gitaristas ir dainų kūrėjas, geriausiai žinomas kaip prieš 49 metus debiutavusios grupės „Jethro Tull“ lyderis.
Derindama bliuzo, folkloro ir progresyviojo roko elementus, ši grupė pasiekė milžiniškų aukštumų – jos albumai parduoti daugiau nei 60 milijonų egzempliorių tiražu, jos kolekcijoje – „Grammy“ ir kiti svarbūs muzikiniai apdovanojimai.
Ar grotų bliuzo, ar Johanno Sebastiano Bacho kūrinio interpretaciją, I.Andersonas išlieka vienu įdomiausių atlikėjų populiariosios muzikos scenoje – ne tik dėl muzikinių nuotykių, bet ir dėl specifinio pomėgio groti fleita, stovėdamas ant vienos kojos (dėl to yra pramintas „flamingu“).
Prieš kelis dešimtmečius išleisti grupės albumai „Aqualung“ ir „Thick As A Brick“ yra pelnytai laikomi roko klasika, tačiau pastaruosius keletą metų „Jethro Tull“ istorija yra miglota.
Mat I.Andersonas siunčia skirtingas žinutes roko pasauliui – prieš keletą metų paskelbė, kad „Jethro Tull“ istorija yra baigta. Nuo to laiko koncertus rengia ir albumus leidžia savo vardu, tačiau jį lydinčioje grupėje groja pora buvusių „Jethro Tull“ narių, o gastrolėse, kurių metu šįkart užsuko į Vilnių, Ianas irgi groja geriausias šios grupės dainas.
„Dabar to pavadinimo nenaudoju, bet grupės dainos išliko. Būtent dainos ir yra „Jethro Tull“, ne tie 32 muzikantai, kurie per 49 metus grojo grupėje. Kai kurių iš jų jau nėra tarp gyvųjų, nemaža dalis jau negroja, yra silpnos sveikatos. Aš – vienintelis, kuris grupėje grojo nuo pradžios.
Čia kaip su Ludwigu van Beethovenu – kai sakote, kad jį mėgstate, turite omenyje muziką, o ne patį žmogų“, – lrytas.lt prieš koncertą sakė dainininkas.
Lietuvoje jis vieši antrą sykį – pirmą kartą dar su „Jethro Tull“ koncertavo Vilniaus „Siemens“ arenoje 2005-aisiais.
Ta viešnagė legendiniam rokeriui, už nuopelnus kultūrai apdovanotam Britų imperijos ordinu, iki šiol kelia prastus prisiminimus.
„Man nesumokėjo už pasirodymą. Koncerto rengėjas tiesiog pradingo ir negalėjome jo rasti. Kiek girdėjau, jis nutraukė veiklą, dabar Lietuvoje dirbame su kitu organizatoriumi, tad viskas bus gerai.
Kad pagročiau ir negaučiau pinigų – labai retas atvejis. Per visą 49 metų karjerą man taip nutiko gal tik tris keturis sykius. Liūdna, nes koncertas buvo geras. Kai pirmą sykį lankaisi kokioje nors šalyje, tai juk ypatinga. Visada šiek tiek rizikuoji, nes nepažįsti koncerto rengėjo, nesi turėjęs reikalų. Pamenu, kad koncertas buvo surengtas neprofesionaliai, o galiausiai dar ir negavome pinigų.Ypač pikta, kad tokiose šalyse mes neprašome daug pinigų“, – pasakojo I.Andersonas.
Penktadienio rytą iš Kijevo atvykęs muzikantas neturėjo laiko apžiūrėti Vilniaus – keliavo tiesiai į salę, kurioje ruošėsi koncertui.
Į pasirodymą susirinko apie pusantro tūkstančio gerbėjų – ne itin daug, bet I.Andersonas scenoje atrodė visiškai tuo patenkintas.
Tarp žiūrovų buvo galima pamatyti ir Nedą Malūnavičiūtę – akivaizdu, kad dainininkei ir fleitininkei buvo įdomu išvysti garsų savo kolegą.
Didžioji žiūrovų dalis – vyresnio amžiaus, puikiai žinanti, ko susirinko. Jau pirmasis kūrinys „Living In The Past“ buvo pasitiktas triukšmingais plojimais ir pritarimo šūksniais.
Į sceną linksmai atlėkęs I.Andersonas, akivaizdu, jau nebegali pasigirti tokiu ryškiu balsu, kaip prieš kelis dešimtmečius. Tačiau ir jis, ir jo grupės muzikantai groja įspūdingai, o mažyčius trūkumus kompensuoja vaizdai – į Vilnių I.Andersonas atsigabeno specialias vaizdo projekcijas, iliustruojančias kiekvieną dainą.
Didmiesčių vaizdai, sportininkai, gamta, vešlūs augalai ir, žinoma, archyviniai kadrai, kuriuose užfiksuotas pats I.Andersonas – tai puikiai derėjo su muzika, aprėpiančia visą „Jethro Tull“ karjerą, nuo 1969-aisiais sukurtos dainos „Nothing Is Easy“ iki vos prieš keletą metų parašyto ironiško kūrinio apie godžius bankininkus „Banker Bets, Banker Wins“.
Kai kuriuos kūrinius I.Andersonui iš ekrano padėjo sudainuoti jo bičiuliai – pavyzdžiui, 1978-ųjų dainą „Heavy Horses“ kartu „atliko“ islandų dainininkė ir smuikininkė Unnur Birna Björnsdóttir.
Kiekvieną kūrinį išsamiai pristatęs I.Andersonas šiam dviejų dalių koncertui surepetavo visus ryškiausius „Jethro Tull“ perlus – nuo savaip sugrotos J.S.Bacho melodijos „Bouree“ iki ne vieną dešimtmetį garsių „Aqualung“, „Songs From The Wood“, „Farm On The Freeway“ iki „Locomotive Breath“.
Kiek ši muzika aktuali ir keičianti muzikos pasaulį šiandien? Turbūt neypatingai, tačiau ji ir dabar neša galingą nostalgijos užtaisą. Ypač – tiems, kurie kadaise klausėsi iš Vakarų sunkiai atgabentų grupės plokštelių ir net nesvajojo, kad kada nors tai gyvai išgirs Lietuvoje.
Sprendžiant prie spūsties prie grupės suvenyrų stendo (marškinėliai – 20 eurų), didelei daliai atėjusių „Jethro Tull“ – kur kas daugiau nei penktadienio vakaro prasiblaškymas. Atsitiktinai, iš smalsumo užsukusių į šį koncertą buvo nedaug.
„Manau, tai linksmas koncertas. Norėčiau sakyti, kad darau tai dėl gerbėjų, bet iš tiesų darau dėl to, jog pačiam smagu. Esu savanaudis muzikantas. Daug menininkų yra tokie – dailininkai, rašytojai, režisieriai. Dauguma artistų kuria dėl savęs, tai svarbiausias variklis. Scenoje svarbiausia, kad būčiau laimingas aš“, – prieš pasirodymą sakė I.Andersonas.
Žiūrint į jo šypseną scenoje, atrodė, kad šį vakarą jis jautėsi būtent taip – dalindamasis muzika su žmonėmis, kuriems ji svarbi. Nors I.Andersonas Lietuvoje tikriausiai niekada nebesurinks pilnos arenos, bet tiems, kurie šį vakarą stebėjo jo koncertą, jis svarbesnis už dešimt tas arenas surenkančių žvaigždžių, kartu sudėjus.
