Pernai daina „Human“ išgarsėjęs britas populiarumo viršūnes šturmavo jau pačiu pirmuoju savo albumu. Tiesa, kurią jis išryškina - galima pamiršti visus stereotipus, kaip turi atrodyti ir ką turi dainuoti XXI amžiaus popžvaigždė.
Rory - stambus, tatuiruotėmis rankas išmarginęs vyras, labiau panašus į baikerį, o ne į išblizgintą popžvaigždę. Be to, atlieka muziką, kuri yra smarkiai įkvėpta praėjusio amžiaus soulo ir gospelų. Tačiau tai visiškai netrukdo dėl jo iš proto eiti tūkstančiams paauglių.
Pagrindinis jo ginklas - gilus, maloniai visas jusles kutenantis balsas, perteikiantis tiek jausmo, jog šis atlikėjas galėtų dainuoti ir sporto varžybų rezultatus ar Seimo narių sąrašą (net ir tokio, koks jis yra dabar), vis tiek būtų gražu.
Kaip ir jo tautiečiai Michaelas Kiwanuka ar Johnas Newmanas, Rag'n'Bone Man priklauso britų bangai, kuri retro stilių sėkmingai perkelia į šiuos laikus. Jų klausantis jaunimas atranda gyvos, jausmingos muzikos žavesį, ir tai yra nuostabu.
Išrinkti geriausią dainą iš šio albumo - neįmanoma užduotis. Liūdna „Grace“, dramatiška „Skin“, pakilų priedainį turinti „Arrow“ - kone bet kuri daina čia gali priversti tūkstančius festivalių lankytojų pakelti į viršų rankas.
Aranžuotės nusipelno atskirų komplimentų - jose įpinta ir modernių elementų, bet taip, kad jie neužgožia balso. Didžiojoje Britanijoje šis albumas - greičiausiai perkamas debiutinis vyro atlikėjo įrašytas diskas šiame dešimtmetyje. Nereikia stebėtis - Rag'n'Bone Man turi talentą, kuris, panašu, į sceną įsiveržė ilgam.
Įvertinimas - 9 iš 10.
Rag'n'Bone Man vaizdo klipas "Skin":
