Dar 1995-aisiais susibūrusi grupė į sėkmės viršūnę įkopė 2003-aisiais – kai debiutinis jos albumas „Fallen” buvo parduotas 17 milijonų egzempliorių tiražu, o dainos „Bring Me To Life“, „My Immortal“ ir „Going Under“ išgarsino „Evanescence“ visame pasaulyje.
Kietą, melodingą roko su repo intarpais grojusi grupė tada tapo jaunimo numylėtiniais. Prabėgus keliolikai metų, jos sudėtis yra pasikeitusi (vienas „Evanescence“ įkūrėjų Benas Moody atsisveikino dar 2003-aisiais). Be to, grupės lyderė, dainininkė A.Lee, jau yra atsikračiusi kadaise „Evanescence“ prilipdytos krikščioniško roko grupės etiketės – anot jos, tai buvo grupę jau palikusio nario idėja.
Šiandien A.Lee yra vienvaldė grupės lyderė, nebijanti eksperimentų – pavyzdžiui, naujame „Evanescence“ albume skambės su orkestru įrašytos dainos, kuriose dominuos ne roko, o elektroninės muzikos skambesys.
Ne kartą seksualiausia roko scenos moterimi rinkta amerikietė skeptiškai žiūri į tokius komplimentus. „Niekada nerodyčiau nuogų krūtų, kad tapčiau populiaresnė“, - sakė 35-erių atlikėja, kurią erzina sceną dabar užkariavęs seksualumo kultas.
Šį vakarą „Evanescence“ pirmą sykį pasirodys Lietuvoje – surengs koncertą Trakų pilyje. Prieš koncertą grupės dainininkė davė interviu „Lietuvos rytui“.
- Jūsų naujas albumas „Synthesis“, kalbama, bus visai kitoks nei ankstesni – orkestro garsų ir elektroninės muzikos derinys. Kodėl nusprendėte taip smarkiai keisti grupės veidą?
- Tai – malonus iššūkis. Noriu atspindėti ne tik muzikinę brandą, bet ir grupės istoriją, kuri išaugo į kai ką daugiau nei aš. Užuominos į simfoninę muziką ir elektroniniai ritmai – „Evanescence“ dainų branduolys, norisi dabar tai išstumti į prožektorių šviesą. Kai kurias mūsų dainas klausytojai supranta labai vienpusiškai. Trankios gitaros ir būgnai uždėjo mūsų muzikai antspaudą, kuris nebūtinai tiksliai atspindi mūsų kūrybą.
- Pasakojama, kad kadaise didelė leidykla atsisakė leisti „Evanescence“ įrašus, jei dainose neatsiras ir vyriško vokalo. Ar dažnai tekdavo susidurti su tokiu įžeidžiančiu požiūriu?
- Man teko kariauti daugybėje tokių mūšių. Ir daugelį laimėjau. Spardžiausi, rėkdavau, o kartais tekdavo prikąsti liežuvį. Ir taip buvo ne tik su įrašų leidėjais – susidūriau ir su kvailu vadybininkų, teisininkų, žurnalistų, siaurapročių muzikos verslo šulų požiūriu.
Pirmąsyk per 20 metų pagaliau jaučiu visišką laisvę, jėgą ir palaikymą. Dabartinė grupės sudėtis – sveikų, talentingų, įvairovę mėgstančių muzikantų komanda. Jaučiuosi palaiminta ir dėkinga, kad įveikiau sunkius etapus ir dabar esu čia. Visada bus sunkių akimirkų, kai reikės pakovoti už save, bet turėdama tokią komandą už nugaros jaučiuosi įkvėpta.
- Nemėgstate, kai moterys naudojasi seksualumu dėl populiarumo, aštriai apie tai kalbate. Tačiau nuogybių scenoje ir klipuose – vis daugiau. Ar įmanoma, kad tai pasikeistų?
- Ne tik muzikoje – madoje, reklamoje, visur. Moterims tenka dirbti dvigubai sunkiau, kad nebūtų vertinamos tik dėl savo išvaizdos, kūno. Juk taip nutinka, dar neištarus nė žodžio. Man nepatinka, kai apie mane susidaroma išankstinė nuomonė pagal išvaizdą. Niekam tai nepatinka.
Kai matau talentingą, stiprią, sunkiai dirbančią, save gerbiančią moterį, kuri užsitarnavo pripažinimą, jaučiu pasididžiavimą ir įkvėpimą. Didžiuojuosi, kad kai kurioms moterims esu simbolis, įrodantis, jog tai įmanoma. Turime būti tokios, kokios esame, be jokios baimės, ir keisti visuomenės požiūrį, jog sugebame mažiau.
- Turite dvejų metų sūnų Jacką. Kaip sekasi derinti keliaujančios roko dainininkės karjerą ir motinystę?
- Tai – sudėtinga, bet ir nuostabu. Dievinu būti mama savo mielam sūneliui, viską dėl jo paaukočiau. Taip, sprendimus dėl koncertų ir karjeros daryti dabar sunkiau, bet nekuriu didelių planų ir tiesiog kasdien sprendžiu problemas, nes tiek sūnus, tiek mano karjera nuolat keičiasi. Kartais sūnus trumpam keliauja į gastroles – kartu su mano vyru (mediku Joshu Hartzleriu – Red.), kuris jį prižiūri, kol dainuoju. Stengiamės niekada neišsiskirti ilgam.
- Esate laimėjusi ne vieną apdovanojimą, tarp jų – ir Roko dievaitės titulą interneto svetainės „Loudwire“ rinkimuose. Kuris įvertinimas jums – svarbiausias?
- „Grammy“ apdovanojimai - jie labiausiai prestižiniai. Turiu juos du ir labai didžiuojuosi (2005-aisiais grupė pelnė statulėles už geriausią sunkiojo roko atlikimą ir kaip geriausi nauji atlikėjai – Red.). Didelė garbė, kai tave pripažįsta už tavo darbą – yra daugybė kur kas talentingesnių muzikantų, kurie neturi „Grammy“. Tai ypatingas prizas.
- Pati kuriate savo sceninius drabužius. Ar ateityje tai gali tapti verslu?
- Apie tai galvoju jau daug metų. Tikrai įsivaizduoju, kad ateityje galėčiau skirti madai daugiau laiko. Tai – didelis įsipareigojimas, o aš nieko nemoku daryti pusiau, turėčiau visiškai į tai pasinerti. Tačiau kol kas muzika man leidžia geriau išreikšti savo sumanymu. Būtų sudėtinga viską suderinti.
Tačiau turiu didelį sąsiuvinį su eskizais ir idėjomis savo mados linijai. Niekada nesakyk niekada.
- Muzikos verslas – sudėtingas, pilnas konkurencijos, intrigų, ne visada gražus. Ko išmokote per keliolika jame praleistų metų?
- Menas neturi recepto. Niekas negali geriau suprasti ar tau nurodyti, koks turi būti tu ir tavo menas. Reikia pasitikėti savo instinktais ir daryti tai, kuo tiki.
- Ar išgarsėjusi leidote sau įsigyti kažką, ko paskui gailėjotės?
- Puikus klausimas! Prisipažinsiu – išleidau 10 tūkstančių JAV dolerių nuostabiai „Valentino“ suknelei. Ir apsivilkau tik sykį – koncertui, kuris dėl techninių nesklandumų buvo vienas blogiausių mano gyvenime. Nuo to laiko manau, kad ta suknelė – užkeikta, negaliu prisiversti vėl jos apsivilkti. Bet išmesti irgi negaliu – juk ji tokia brangi.
- Kūrėte muziką kinui, dainavote įvairiais stiliais – ar dar yra kažkas, ko nemėginote, bet labai norite pabandyti?
- Daugybė dalykų. Kai kuriuos norus įgyvendinsiu naujame albume. Dar vienas iššūkis – pučiamieji. Kažkodėl iki šiol aš nesijaučiau gerai muzikoje, kurioje jie skamba. Bet tada pradėjau juos girdėti lyg naujomis ausimis – nustebau, kaip gerai, galingai ir gražiai jie gali skambėti. Norėjau tai pabandyti ir dabar esu užsidegusi šia idėja.
Man taip pat pradėjo patikti muzikos ramybė ir asketiškumas. Kai dainose skamba nedaug instrumentų, todėl gali dėmesį sutelkti į esmę.
- Esate vienintelė „Evanescence“ narė, grupėje muzikuojanti nuo pradžių. Ar dėl to jaučiate didesnę atsakomybę ir spaudimą?
- Aš esu lyderė, tai – mano grupė. Svarbu prisiminti, kad „Evanescence“ subūrė du žmonės, aš vienintelė šioje grupėje esu nuo 2003-ųjų. Jau pripratau vadovauti ir patogiai jaučiuosi šiame vaidmenyje.
Žinoma, jei kas būna negerai, man tenka spręsti visas problemas, visi aplink turi pasikliauti manimi. Kartais tai vargina. Kita vertus, pasakysiu štai ką – šiandien „Evanescence“ muzikantų santykiai yra tokie geri, kad jausmas būti šioje grupėje – geresnis nei bet kada anksčiau. Esame komanda, palaikome vienas kitą ne tik scenoje, bet ir kasdienybėje, kiekvieno idėjos vertinamos ir į jas kreipiamas dėmesys.
- Pasaulis dabar keistas. JAV prezidentas Donaldas Trumpas atrodo nenuspėjamas. Kaip vertinate dabartinę JAV vadovybę ir ar jos sprendimai jus kaip nors veikia?
- Aš išsigandusi ir pikta. Tie sprendimai veikia mus visus. Tepadeda mums Dievas.
