Dainininko ir gitaristo Beno Aleksandravičiaus suburta grupė jau nuveikė nemažai. Į jos koncertus susirenka keturženklės žiūrovų minios, o balandį „ba.“ kartu su bendraminčiais „Freaks On Floor“ ir „Colours Of Bubbles“ surengė pasirodymą Vilniaus „Siemens“ arenoje.
Tai buvo lyg simbolinis jaunosios Lietuvos roko kartos pareiškimas – dėmesio, mes ateiname.
Tačiau „ba.“ lyderis turi užmojų savo muzikos virusą nešti ir toliau – prieš porą metų grupė laimėjo publikos numylėtinių titulą Estijoje, festivalyje „Tallinn Music Week“, o šią vasarą tęsia žygį į užsienio renginius naudodamasi kiekviena proga atkreipti į save dėmesį.
Viena šios vasaros kelionių – į Prancūzijoje rengiamą Europos muzikos festivalį „Europavox“, kuriame „ba.“ savaitgalį grojo ir paprastiems klausytojams, ir koncertų rengėjams bei muzikos kritikams, susirinkusiems iš viso žemyno.
Lietuviai kviečiami nuolat
Nedideliame Klermono-Ferano mieste kasmet vykstantis „Europavox“ – lyg nedidelis Europos muzikos forumas, kuriame groja ir ryškios žvaigždės, ir populiarėjantys jauni atlikėjai.
Renginys, kurį savo gimtinėje organizuoja vieno didžiausių Prancūzijos festivalių "Rock en Seine" rengėjas Francois Missonnier, yra sukūręs klubų savininkų ir festivalių rengėjų tinklą – kasmet jie susirenka Prancūzijoje, klausosi jaunų grupių, patikusias vėliau pakviečia į savo rengiamus koncertus.
„Europavox“ projekto idėja – skleisti ir populiarinti Europos artistų muziką už jų gimtųjų šalių ribų – plinta ir į kitas šalis.
Štai pernai „Europavox“ scena buvo įrengta Vilniuje, festivalyje „Loftas Fest“ – joje grojo artistai iš keleto valstybių. Viktoro ir Živilės Diawarų įkurtas "Loftas" - "Europavox" partneris Lietuvoje.
Be to, "Europavox" yra įkūręs interneto portalą, kuris skleidžia žinią apie įdomiausius atlikėjus iš kiekvienos Europos šalies – jame neretai minimi ir lietuviai.
Pagal panašią formulę rengiamų festivalių Europoje yra nemažai, tačiau „Europavox“ išsiskiria jaukumu – keturios festivalio scenos yra įsikūrusios keli žingsniai viena nuo kitos, tad per kelias valandas gali patogiai išgirsti keliolika grupių.
Anksčiau festivalyje jau grojo Alina Orlova, „Golden Parazyth“, „Beissoul & Einius“, „Garbanotas bosistas“ ir kiti lietuviai. Šįkart mūsų šaliai atstovavę „ba.“ koncertavo festivalio lauko scenoje – joje vykusius koncertus gali nemokamai stebėti visi norintys, todėl net ir pirmą sykį prancūzų girdimai grupei žiūrovų netrūko.
Padėjo žinomas bičiulis
Plojimų ir rankos paspaudimų „ba.“ sulaukė per akis.
Nesutrukdė ir tai, kad vien lietuviškai dainuojančio Beno žodžių tikriausiai nesuprato nė vienas žiūrovas.
Juoda kaip ir visų „ba.“ narių rūbai nuotaika, rupus gitaros skambesys, muzikos nuotaikoje susimaišiusi neviltis ir agresija – prancūzai, regis, tokią muziką mėgsta ne mažiau nei „ba.“ gerbėjai Lietuvoje, pamišėliškai sekantys grupės karjerą ir kiekvieną Beno mintį internete.
„Prieš keletą metų lietuviška muzika buvo klaiki. Dabar ji tampa geresnė, manau, mes prie to prisidėjome“, – susitikime su užsienio žurnalistais pareiškė „ba.“ lyderis, kuriam niekada nestigo pasitikėjimo savimi.
Nesutrukdė ir pora nesklandumų – į Prancūziją „ba.“ vyko be gitaristo, kuris savaitgalį turėjo su kita grupe koncertuoti Lietuvoje. Be to, jau koncerto pradžioje nutrūko Beno gitaros styga – kad dainininkui nereikėtų stabdyti pasirodymo, jos keisti į sceną atlėkė festivalyje viešėjęs „Skamp“ narys V.Diawara.
„Aš nesitikėjau, kad festivalis – toks didelis. Iš socialinių tinklų atrodė, kad mažai kas juo domisi. Mačiau truputį nuotraukų ir maniau, kad grosime kokiame nors bare, bet labai apsidžiaugiau, kad scena buvo lauke, kad lietus per pasirodymą neįsibėgėjo.
Žmonių prie scenos vis daugėjo. Truputį gaila, kad vienas grupės narių negalėjo dalyvauti, bet scenoje, manau, padarėme viską, ką galėjome.
Ta nutrūkusi styga nepakenkė – ji net buvo kaip šou elementas, nes po koncerto priėję žmonės sakė, jog buvo įdomu stebėti, kas bus toliau“, – juokėsi Benas.
Užsienio muzikos kritikų nuomonės apie „ba.“ pasirodymą išsiskyrė – vieniems pasirodė, kad grupė turi daug talento ir netgi primena legendinius amerikiečius „Nirvana“, kiti buvo nusiteikę ne taip pozityviai.
Prisiviliojo ir garsenybių
Ryškiausia šių metų „Europavox“ žvaigždė buvo Manu Chao – 56 metų Prancūzijos muzikantas, grojantis padūkusias dainas su Pietų Amerikos muzikos atspalviu, įpinantis į jas politines temas ir pagarsėjęs bohemiško keliautojo įvaizdžiu.
Prieš porą dešimtmečių pasaulyje išgarsėjęs Manu jau dešimt metų nėra išleidęs naujo albumo ir ne itin dažnai koncertuoja, tad jo pasirodymas Klermone-Ferane tapo tikra sensacija. Juolab kad vyko miesto šventovėje – regbio stadione, kuriame iki šiol nebuvo leista rengti nė vieno koncerto.
Per 20 tūkst. bilietų buvo išgraibstyti per dvi paras, koncerto dieną prie stadiono išsirikiavo eilės – reikėjo stovėti ilgiau nei valandą. M.Chao nenuvylė – jis su savo grupe grojo kone 3 valandas, prisiminė visas ryškiausias savo dainas ir sugebėjo sukurti atmosferą, primenančią svarbių sporto varžybų finalą.
Nedidukas, vietoje nenustygstantis, amžinai išsišiepęs muzikantas su gitara atrodė bent dvidešimčia metų jaunesnis – energijos jam pavydėti galėtų bet kas.
Ne mažiau Prancūzijoje mėgstamas gitaristas ir dainininkas M pristatė savo naująjį projektą, sukurtą su geriausiais Malio muzikantais, – scenoje pasirodė ir pasaulinė žvaigždė, styginio instrumento koros virtuozas Toumani Diabate, ir nuostabų balsą turinti Fatoumata Diawara. Jų koncertas - lyg medus tų, kurie trokšta aukščiausio lygio muzikavimo, ausims.
O žinomas britų roko ir soulo dainininkas Michaelas Kiwanuka prancūzus džiugino savo naujausiomis dainomis.
„Džiugino“ – sąlygiškas apibūdinimas, mat dauguma tų dainų – mąslūs, sudėtingi ir melancholiški kūriniai apie netektį, rasizmą ir socialinę nelygybę.
Šokti nesinorėjo ir per kitos festivalio žvaigždės - danės Agnes Obel koncertą.
Jis buvo nuostabus - klavišiniais grojanti, subtilią, kamerinę popmuziką atliekanti dainininkė su savo grupe (joje buvo dvi violončelininkės-virtuozės) beveik dvi valandas išlaikė žiūrovų dėmesį. Grodamas ramias, melancholiškas dainas apie vienatvę ir ilgesį. Švelni elektronika, "loop" efektai, puikios vaizdo projekcijos - tai buvo panašu ne į koncertą, o į hipnozės seansą.
Kur kas lengvesnę pramogą kūrė vokiečiai „Puppetmastaz“ (juokingas elektroninės muzikos ir hiphopo projektas, kuriame scenoje vietoj dainininkų pasirodo lėlės), prancūzų triphopo projektas "Chinese Man" ir labai keista šios šalies grupė "Deluxe", savo muzikoje sugebanti supinti fanką ir dabstepą.
Jaunų atlikėjų festivalyje pasirodė dešimtys – nuo neseniai Vilniuje grojusio esto NOEP, kurio švelnus elektroninis popsas jau išgarsėjo Ispanijoje, iki nuolat besikeikiančių olandų pankų „St.Tropez“ ir stilingos Latvijos grupės „Bandmaster“, kurios muzika jau sudomino MTV Europos kanalus.
Savaip įdomūs buvo kone visi į festivalį pakviesti, kol kas už savo šalių ribų mažai žinomi atlikėjai.
Rumunai "Moonlight Breakfast", kurių pirmasis koncertas kadaise vyko, "apšildant" britų žvaigždes "Jamiroquai", nustebino efektingu popmuzikos ir "electro-swing" deriniu.
Mąslias folkroko kompozicijas grojantys serbai "Stray Dogg" jau spėjo sudominti JAV garsenybę Devendrą Banhartą - Prancūzijoje buvo nesunku suprasti, kodėl, nes šių muzikantų profesionalumas ir instrumentų valdymas išties daro įspūdį. Graikai "The Noise Figures" atrodė lyg nužengę iš "Nirvana" gerbėjų klubo - JAV grupės kūryba akivaizdžiai juos įkvėpė, tačiau energija scenoje atpirko kiek pernelyg aiškiai jaučiamą Kurto Cobaino įtaką.
Buvęs pankas, tatuiruočių meistras iš Portugalijos We Bless This Mess pradžiugino brutaliai atviromis dainomis, atliekamomis tik akustine gitara, beprotiškai energingas ispanas Johnas Grvy atrodė lyg Kanados žvaigždės The Weeknd muzikinis dvynys, italų dainininkas Kiolas (kažkas panašaus į šios šalies Edą Sheeraną) apstulbino užsidegimu - per tris dienas festivalyje sugrojo keliolika koncertų.
Tačiau ryškiausi festivalio „jaunikliai“ buvo britai „Shame“ – vos porą metų grojanti, bet į didžiausių renginių scenas jau įsiveržusi grupė, kupina pankiškos agresijos ir laukinės energijos.
Per jos koncertą prakaitu permirko ir muzikantai, ir pagal „Shame“ muziką isteriškai šėlę žiūrovai.
„Toks jausmas, kad po kelerių metų ši grupė bus žinoma visoje Europoje, o mes galėsime girtis, kad ją matėme tada, kai apie ją dar mažai kas buvo girdėjęs. Nuostabi grupė, būtinai pamėginsiu pakviesti ją į Vilnių“, – pažadėjo V.Diawara.
