Koncertu Trakų pilyje 2016-ųjų liepą atsisveikinusi grupė taip baigė daugiau nei trisdešimt metų rašytą savo istoriją, tačiau jos dainos nepamirštos.
Jau išsiskirsčius grupei buvo išleistas jos vaizdo klipas „Duokit medalį“, rinktinis albumas „Geriausios dainos II“, akimirksniu išgraibstyta vinilo plokštelė „Nauji metai“ su keliomis šios dainos versijomis.
Sklando kalbos, kad rudenį plokštele bus perleistas dar vienas grupės albumas – „Ančių dainos“, kuriuo 2007-aisiais prasidėjo „Anties“ grįžimas į didžiąją sceną.
Grupė garsėjo aštria ironija, po didinamuoju stiklu laikytais visuomenės reiškiniais. Atrodo, kad dabartinė politinė situacija ir visuomenės susiskaldymas būtų tobulas įkvėpimo šaltinis „Anties“ dainoms.
Tačiau jų nebus – 63-ejų „Anties“ lyderis A.Kaušpėdas įsitikinęs, jog grupė padarė viską, ką galėjo, o dar kartą įbristi į tą pačią upę jau nebūtų įmanoma.
Ateityje galbūt dar išgirsime jo muzikinių eksperimentų, tačiau tai nebebus „Antis“. Minėdamas grupės išsiskirstymo sukaktį A.Kaušpėdas pasidalijo mintimis apie Lietuvai tenkančius iššūkius ir tai, ko pasigenda mūsų šalies roke.
– „Anties“ nebėra jau dvylika mėnesių. Ar neaplanko mintis, kad paskubėjote skirstytis?
– Ne. Taip reikėjo, atsisveikinome oriai, išlaikydami klausytojų dėmesį. Tai gerai. Metai po „Anties“ atsisveikinimo man buvo įdomūs, didelės nostalgijos grupei dar nejaučiu.
Grupė nebegroja, bet nebaigtų reikalų dar liko. Turime roko operą „Zuikis pleibojus“ – puikų kūrinį, kuris nebuvo smarkiai išreklamuotas.
Norėtųsi išleisti jos vaizdo įrašą, nufilmuotą Vilniuje, Rusų dramos teatre.
Svajoju, kad tą roko operą pastatytų kas nors kitas.
Juk tema įdomi, atspindima Lietuva nuo Sąjūdžio laikų iki šių dienų. Viliuosi, kad „Zuikis pleibojus“ dar atgims.
– Atsisveikinant „Ančiai“ sakėte, kad dar turite planų, susijusių su muzika. Ar jie juda į priekį?
– Buvome kelis sykius susitikę su muzikantu Viktoru Diawara, jis man pasiūlė kelias idėjas, aš per šiuos metus parašiau nemažai eilių. Įvairių – ir filosofinių, ir žaismingų, chuliganiškų, pabrėžiančių poreikį globoti ir ugdyti laisvę.
Namie įsirengiau nedidelę studiją, joje eksperimentuoju. Tai nebus roko dainos, greičiau – meniškas poetinių tekstų skaitymas su dramatiška muzika, posūkis į avangardą. Gal ateityje tai susidėlios į tam tikrą formą, gal tos eilės taps poezijos knyga. Bet aš niekur neskubu.
– „Antis“ dainavo apie socialinius reiškinius, gyvenimą, politiką, laisvę, pašiepė visuomenės ydas.
Ar jums patinka, kas dabar dedasi Lietuvoje?
– Nepatinka. Užklupo dargana. Visuomenės nuotaika – netikusi. Žengiame į sąstingį. Visokie valdžios draudimai – gal ir juokingi, bet jie daro Lietuvą panašią į provincijos valstybėlę. Blogiausia, kad greitai pradėsime tuo didžiuotis.
Šiuo metu esu Berlyne, šis miestas – laisvos Europos sostinė. Tokia dvasia, kokią jaučiu čia, turėtų būti ir Lietuvoje. Juk esame laisvės vaikai. Žinome, kaip buvo, kaip yra, kaip gali būti.
Lietuvoje šiuo metu trūksta aistros ir įsipareigojimų laisvei. Per koncertą „Laisvė rokenrolui“, kuriame buvo protestuojama prieš valdžios sumanytus draudimus, užčiuopiau, kad yra žmonių, turinčių noro ir energijos kovoti už laisvę, bet kol kas jie lyg apsnūdę.
Rokenrolo laisvė turi atsirasti visur, laisvos kūrybos turi būti kuo daugiau – visose gyvenimo srityse. O Lietuvoje dabar, atrodo, stengiamasi viską apibrėžti, sukišti į nepaslankias formas. Tai kelia pavojų, nes taip Lietuva gali virsti šaltiena – mėsos gabalėliais sustingusiame sultinyje.
– Netrūksta manančių, kad jums pačiam reikėtų eiti į rinkimus, Seimą.
– Būna, draugai užsimena. Bet aš rimtai to nesvarstau. Tikrai nesiruošiu.
Politika – profesionalus dalykas. Jei žmogus kiek nors žinomas, tai nereiškia, kad jam seksis politikoje.
Aš ir be politikos turiu pakankamai galimybių viešai pareikšti savo požiūrį.
Beje, net nesu aktyvus socialiniuose tinkluose – tiesiog neturiu tam laiko.
– Ar iširus „Ančiai“ Lietuvoje matote atlikėjų, kurie savo dainomis reaguotų į aktualijas?
– Bent jau aš nematau. Kodėl? Viena priežasčių – visi menininkai dabar nori būti tarptautiški. Rokeriai dainuoja angliškai, groja taip, kaip kiti užsienyje. Išskirtinės tapatybės nelieka.
Yra nemažai grupių, kurios, jei pradėtų kurti konceptualiai, atkreiptų dėmesį į Lietuvos problematiką, iškart taptų geriau matomos, būtų dažniau kviečiamos koncertuoti.
Bandymai savo kūrybines pastangas paversti tarptautinėmis, kad ir keista, paverčia tą kūrybą provincialia.
Vengi savo kalbos, tapatybės, neturi ką pasakyti, tada sudainuoji angliškai kokį nors „bla bla“ tekstą, ir viskas. Man atrodo, tai – tam tikras išsisukinėjimas ir idėjos nebuvimas.
– Ar bendraujate su kitais „Anties“ nariais?
– Retokai. Kelis sykius buvome susitikę. Grįžęs į Lietuvą gal pakviesiu paminėti išsiskyrimo metinių. Tai vienas „Anties“ atsisveikinimo paaiškinimų. Jei žmonių interesai išsiskiria, jie mažiau bendrauja, kūryba tampa seklesnė, neišgyventa kartu.
Mūsų gitaristas Gintautas Rakauskas beveik po keturių dešimtmečių atkūrė grupę „Saulės laikrodis“, ji koncertuoja, pagaliau plokštele išleido senus įrašus. Šaunuoliai.
Man smagu, kad Gintautas tebegroja – išlaiko gitaros guru, mokytojo įvaizdį ir lygį.
– Ar jūsų gyvenime atsirado veiklos, užpildančios „Anties“ paliktą skylę?
– Visa galva pasinėriau į pagrindinį darbą – architektūrą.
Penkias dienas per savaitę darau tai nuo ryto iki vakaro, vadovauju projektams, domiuosi architektūros naujienomis.
Nuobodžiauti man, patikėkite, tikrai nėra kada.
