Jo muziką galima mėgti arba ne, tačiau Lietuvoje sunkiai rasite žmogų, kuris nebūtų nieko girdėjęs apie A.Mamontovą.
Buvęs grupės „Foje“ lyderis yra pelnęs aibę apdovanojimų – nuo „Bravo“ statulėlių iki prezidentės įteikto ordino. Jis išleido dešimtis albumų, vaidino kine ir teatre, atstovavo Lietuvai „Eurovizijoje“ ir pradėjo rengti Lietuvoje kasmet vykstančią Gatvės muzikos dieną.
Šių metų pabaigoje Andrius jubiliejų paminės dviem šventiniais koncertais – gruodžio 17-ąją dainuos Vilniaus „Siemens“, gruodžio 20-ąją – Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Ramiai ir jaukiai gimtadienį šiandien švęsiantis dainininkas vis dėlto neapsiėjo be dovanų.
Tiesa, jas dovanoja pats. Nuo šiandien internete visi norintys galės išgirsti jo naują albumą „Memories Of Something That Never Happened“. Tuos, kurie jau nusipirko bilietus į koncertus, ši muzika pasiekė pora savaičių anksčiau.
Tiesa, šis albumas kai ką nustebins – jame skamba tik instrumentiniai, elektroninės muzikos kūriniai.
Jubiliejų švenčiantis dainininkas papasakojo apie naująjį savo darbą, sukaktį, užsiminė apie naujas svajones.
– Naujas jūsų albumas labai skiriasi nuo muzikos, su kuria dauguma lietuvių sieja A.Mamontovą.
– Taip, tai „užklasinė“ veikla. Visada žavėjausi garsiais elektroninės muzikos kūrėjais, tokiais kaip Vangelis, Jeanas Michelis Jarre’as, Isao Tomita. Būtent tokios instrumentinės muzikos pats daugiausia klausausi.
Dažnai sėdžiu naktį prie kompiuterio, programuoju ritmus, pajuntu, kai gali virsti kūriniu. Taip atsirado ir šis albumas.
Tai – naktinių meditacijų pasekmė, žaidimas sintezatoriais.
Nuolat perku šiuos instrumentus, kartais parduodu, pasiskolinu. Beje, tai jau trečias mano instrumentinis albumas po 1997aisiais išleisto „Tranzo“ ir 2006aisiais – „Tylos“.
Jis, žinoma, skirtas specifinei auditorijai. Tiems, kurie mėgsta mano dainas, jis nebūtinai patiks. Bet tai – irgi mano kūrybos dalis.
Šiais metais pasirodys dar vienas mano instrumentinis albumas, šįkart – su muzika, įkvėpta Honkongo. Ten filmavausi juostoje „Amaya“, taip ir kilo mintis parašyti savotišką garso takelį tam miestui.
O naujų dainų albumas bus kitais metais, jau esu parašęs pusę kūrinių.
– Kaip švęsite gimtadienį?
– Visą savaitę esu Trakuose, čia yra puiki studija, kurioje repetuoju su grupe, ruošiamės mano jubiliejaus koncertams ir dar vienam pasirodymui – jį kitą savaitę surengsime dvare prie Rokiškio.
Jau pasiilgau grojimo. Šiemet nusprendžiau visą dėmesį skirti koncertams arenose, todėl visus metus viešai beveik negroju. Na, buvo pora koncertų emigrantams – Dubajuje, Tenerifėje, Vokietijoje.
Neslėpsiu – sunku taip retai eiti į sceną. Kai nekoncertuoju, lipu sienomis. (Juokiasi.) Bet turiu kitų darbų – pats rengiu savo 50-mečio koncertus arenose, yra daug organizacinių reikalų, reikia ir programą ruošti.
O švęsiu šiandien ramiai, be fanfarų. Susėsime su šeima, pavakarieniausime. Tortas irgi bus. (Juokiasi.) Saldumynus aš mėgstu, tik stengiuosi riboti – tas malonumas paskui labai matyti.
Eilės sveikintojų, nuotraukų serijos su interneto įžymybėmis, bučiuojančiomis mane į skruostą, gėlių puokščių ir išnuomotos pokylių salės tikrai nebus.
– Penkiasdešimtmetis jums neatrodo svarbus?
– Nelabai. Man šis skaičius nieko nereiškia, gyvenimą matuoju ne metais, o nutikusiais įvykiais, darbais.
Galbūt to skaičiaus nesuvokiu, nors bandau suvokti.
Kai tau dvidešimt, 50-metį įsivaizduoji visai kitaip negu tada, kai jis iš tiesų ateina.
Fizinių pokyčių nejaučiu. Žinoma, būna visokių minčių. Suvokiu, kad jau esu įžengęs į antrą gyvenimo pusę. Kartais tai prislegia. Bet tada pradedu galvoti apie tai, ką jau nuveikiau, ką noriu daryti toliau, kas teikia gyvenimui prasmę.
Viskas atrodo gerai. Negaliu skųstis – turiu didelį bagažą dainų, kurios man visada leis koncertuoti. Žinoma, tikiuosi, kad parašysiu dar geresnių.
Buvo grupė „Foje“, buvo labai gerų ir labai blogų koncertų, 17 metų vaidinau Hamletą Eimunto Nekrošiaus spektaklyje.
Buvo daugybė įdomių kelionių. Mano gyvenimas kupinas įvykių. Galiu sakyti, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde.
– Ar yra kas nors, ko nebandėte, bet labai norėtumėte?
– Pašokti baletą, „Gulbių ežerą“. (Juokiasi.) Jei rimtai – gal surengti savo fotografijų parodą – prisikaupė daug nuotraukų. Jaučiu, kad atsiras tokia proga.
Tikiuosi ir toliau keliauti. Labai noriu aplankyti Antarktidą, tai – viena mano svajonių. Noriu pagyventi užsienyje – ilgiau nei savaitę.
Kitąmet planuoju pagaliau kelis mėnesius pagyventi Berlyne – seniai to norisi.
Dukra baigė universitetą, sūnus baigė mokyklą, todėl dabar mes su žmona esame laisvi.
– Jau gavote dovanų?
– Dar savaitgalį viena mergina iš gerbėjų klubo padovanojo tortą. Tai nuo savaitgalio ir švenčiu.
– O kokios dovanos labiausiai pats norėtumėte?
– Ritmo mašinos „Akai MPC Live“. Visiškai naujas modelis, išleistas prieš kelis mėnesius, labai geras.
– Buvęs grupės „Foje“ narys Algis Kriščiūnas neseniai paskelbė parduodantis savo sukurtą jūsų portretą. Parašėte, kad mielai priimtumėte jį kaip gimtadienio dovaną.
– Baisus portretas. Algis nusprendė jį parduoti manęs nepaklausęs. Kas nors turbūt nusipirko. Tai – Algio reikalas ir sprendimas. Man tas paveikslas visiškai nepatinka, bet jei kam patinka – tebūnie.
– Prieš 24 metus pasirodė knyga apie „Foje“ „Aš atsisuksiu atgal“.
Ar ne metas pamąstyti apie savo atsiminimų knygą?
– Nuolat gaunu leidyklų pasiūlymų ir klausimų. Suprantu, kad poreikis yra. Kai ką esu užsirašęs, kai ką saugau atmintyje, rašyti būtų apie ką.
Bet biografinei knygai jaučiuosi per jaunas, reikėtų sulaukti bent šešiasdešimties, septyniasdešimties. Idėja kabo ore, tačiau dar nesijaučiu jai pribrendęs.
