Rugpjūčio 31-ąją instrumentinis duetas „Franz Albers und Käpt’n Kruse“ kviečia kartu palydėti paskutinį vasaros traukinį Vilniaus geležinkelio stotyje.
Iš Hamburgo atvykusios artistiškos merginos vokiečių jūreivių dainomis ketina išsupti Vilniaus geležinkelio stotį tarsi kruizinį lainerį. Charizmos joms netrūksta, tad net vokiečių kalbos nemokantys klausytojai bus įtraukti į dinamišką ir šmaikštų gyvenimiškų dainų spektaklį – tikrą kelioninį vakarėlį, kurio privaloma baigtis – šokiai ir atsisveikinimo bučiniai.
Wiebke ir Franziska – tikra egzotika XXI amžiuje, nes jų atliekama programa daugiau nei neįprasta. Anksčiau jūreiviškas dainas vokiečių vyrai traukė laivuose sunkiųjų darbų metu, kad rišamos burės ir anglių kastuvai bent kiek palengvėtų.
Tačiau pakitus laivybos tradicijoms, jūrinis folkloras nugrimzdo į dugną, daug dainų buvo užmiršta. Ir štai atsirado dvi žavios jūreivės „Franz Albers und Käpt’n Kruse“, kurios ėmėsi tai keisti.
„Muziką įsimylėjau dar vaikystėje. Vienos bičiulės mama buvo dainininkė. Tai man padarė tokį įspūdį, kad nuo 10-ies metų svajojau tik apie tokią ateitį. O paskui sutikau Franzi“, – pasakojo Wiebke Kruse.
„Aš gimiau muzikantų šeimoje, mano tėvas – smuikininkas, o mama – violončelininkė. Mūsų namuose visuomet buvo dainuojama, aplink galėjai rasti visokiausių instrumentų. Buvo akivaizdu, kad muzika suvaidins svarbų vaidmenį mano gyvenime. Hamburge mokiausi skambinti fortepijonu. Kai susipažinau su Wiebke, mes – 18-metės – įkūrėme vokalinį ansamblį ir labai susidraugavome. Tuo metu mus buvo apsėdusi muzika iš kino filmų. O paskui netikėtai viskas apsivertė, ir grubios jūrininkų dainos tapo pačia gražiausia muzika“, – tęsė F. Rademacher.
Dėl visko kaltas W. Kruse dėdė – senas augalotas jūrininkas, laivų technikas, kitados apatiniame denyje su kolegomis traukęs dainas apie tolimų kraštų egzotiką, gražuoles moteris svetimuose uostuose.
„Kartą jis ištraukė seną, pageltusių lapų paketą su užrašytomis jaunystės dainomis. Pasitiesėme tas natas virtuvėje, atsidarėme alaus... Kai grįžau į Hamburgą, buvo akivaizdu, kad mudvi su Franzi pratęsime tai, – pasakojo Wiebke. – Manau, kad tai – kieta, kai jauni žmonės senas dainas prikelia nauja gyvenimui. Mes irgi ėmėmės šlagerių, bet ne tų, kurie skamba per televiziją, o tų, kurie skambėjo sumišę su jūros bangomis.
Jūreivystės romantika nebėra tokia pati šiandien: buriuotojai jau ieško kitų kūrinių. Bet mes žaidžiame su muzika ir dainomis, kurios skatina išeiti, būti laisvu visame pasaulyje, pabandyti ką nors naujo ir tuo pat metu visuomet ieškoti savo namų ir identiteto.
Šie klausimai daugeliui žmonių aktualūs šiandien. Ir net nesvarbu, koks tavo vaidmuo – vyro ar moters, ar tau yra vietos laive, ar ne, – mes puikiai praleidžiame laiką su publiką, nes kalbame su ja apie tuos pačius, visiems svarbius dalykus. Tik tai darome žaismingai.“
Kaip tik toks – svajingas ir žaismingas, labai tinkamas paskutiniam kalendorinės vasaros vakarui, vokiečių koncertas įvyks neįprastoje sostinės vietoje – geležinkelio stoties laukiamojoje salėje. Unikalus ir pasirodymo laikas – dueto, dainuojančio ir grojančio pianinu, melodina bei akordeonu koncertas prasidės po 23 valandos.
