Prieš devynerius metus JAV roko grupė „Linkin Park“ koncertavo sausakimšoje Vilniaus „Siemens“ arenoje. 2017-aisiais Lietuvoje jau mažai kas tikėjosi jos sulaukti - užkulisiuose šnekama, kad jos honorarai pakilo taip, jog į mūsų šalį kviesti nebebuvo pelninga.
Tiesa, tie, kurie koncerte šėlo 2008-aisiais, tikriausiai nebūtų patikėję tuo, ką grupė grojo šiame, septintajame savo albume. Kai kurių grupės gerbėjų reakcija į jį buvo tokia pikta, kad neištvėręs vokalistas Chesteris Benningtonas viešai paragino juos durti sau į veidą ir eiti velniop.
Priežastis - nors roko apibrėžimas šiais laikais labai platus, „Linkin Park“ čia jau sunku priskirti šiam žanrui. Albumą pradedanti daina „Nobody Can Save Me“ primena popdievuko Justino Bieberio hitus, trankios gitaros kone visai išmestos iš grupės arsenalo, pasipylė elektroniniai cypavimai ir užuominos į šiuolaikinę šokių muziką.
Sako, kurdami šį albumą „Linkin Park“ nariai net bandė dirbti su vienu populiariausių pasaulio didžėjų Martinu Garrixu.
Dainoje „Battle Symphony“ grupė primena kur kas „minkštesnius“ JAV popkaralius „OneRepublic“, „One More Light“ pasigirsta kantri muzikos elementai, kūrinys „Heavy“ - popbaladė su dainininke Kiiara, dainą „Good Goodbye“ paįvairina reperiai Pusha T ir Stormzy.
Palaikantys grupę sakė, jog jai tiesiog nusibodo daug metų arti vieną vagą, o pokyčiai yra būtini kiekvienam kūrybingam menininkui, be to, tai padeda išlikti aktualiems ir madingiems.
Tiesa - kažkur per vidurį. „Linkin Park“ ir toliau rašė geras dainas. Tiesiog šis albumas - lyg pasimatymas su mylimu žmogumi, prie kurio naujos nosies formos po plastinės operacijos reikia priprasti, o tai užima šiek tiek laiko. Gaila, kad daug kam jo pritrūko.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Paskutinis grupės klipas „Talking To Myself":
