Ten Walls jo turi per akis, ir pamažu vėl skinasi kelią į tarptautinę areną. „Queen“ - ilgai lauktas debiutinis jo albumas. Dvi kompaktinės plokštelės, knyga su meniškomis nuotraukomis, daugiau nei pusantros valandos muzikos - akivaizdu, kad dėl šio leidinio Marijus negailėjo nei energijos, nei pinigų.
Buvo dėl ko stengtis. „Queen“ - įspūdinga polėkio ir fantazijos kelionė, perpildyta staigmenų. Jei kas manė, kad Ten Walls moka kurti tik tokį bumbsintį skambesį, kaip savo didžiausiame hite „Walking With Elephants“ (kuris, beje, net neįtrauktas į šį albumą), šis albumas tokį įspūdį sugriaus visiškai.
Jame skamba ne tik Marijų išgarsinęs elektroninis hauso stilius (albumą pradedanti „Rhapsody“, „Resurrection“), bet ir net kažkas panašaus į modernią kamerinę muziką („Her Beauty“) ar lengvą džiazą („Power“).
Kiekviena albumo sekundė atrodo ištobulinta iki begalybės, subtilūs garsų niuansai tobulai perteikia nerimo, džiaugsmo, melancholijos (jos čia labai daug) ir net agresyvumo nuotaiką. Kai kas čia primena tipiškas popdainas (su švedų dainininku Jonathanu Backelie įraštyta „Age Old Pain“), tačiau didžioji albumo dalis atrodo nutaikyta į visai kitą tikslą - parodyti visiems, kurie yra pasiruošę klausytis, kad Ten Walls yra kur kas daugiau nei tiesiog šokių muzikos hitų kūrėjas.
Kai albume pasigirsta pianisto Petro Geniušo improvizacijos „Experiencing Various Embodiments“), džiazo bosisto Domo Aleksos gitara („1983“) ar styginių grupė, diriguojama Ričardo Šumilos („Her Beauty“), ar daug kur čia skambantis gaivus Monikos Liu balsas, galva svaigsta iš nuostabos - į šį albumą Ten Walls tikrai sudėjo nesuskaičiuojamas valandas kūrybos.
Taip, kartais tai atrodo kiek ištęsta. Taip, tie, kurie Ten Walls žino tik dėl vieno tarptautinio hito, galbūt šio albumo nepamėgs ir net nusisuks. Bet kur kas svarbiau, kad M.Adomaitis šiuo albumu įrodė - kurdamas jis sugeba labai daug. Ypatingas, stiprus darbas - ir ne tik Lietuvos, bet ir platesniuose muzikos vandenyse.
Įvertinimas - 9 iš 10.
Kūrinys „Trevor C. Belmont":
