Kitados aplankytą mūsų sostinę M. Sternas prisiminė gražiausiais žodžiais atvirame pokalbyje. Jo metu puikiai atrodantis 64-erių džiazmenas atskleidė šeimyninius ryšius su Holivudo grietinėle, be skrupulų juokavo, keikėsi ir samprotavo apie savo oldskūlinį gyvenimą prabangiame Niujorko Manhetene.
- Sprendžiant pagal pavardę Stern, kuri išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „žvaigždę“, jūsų šaknys – Europoje?
- Tiesą pasakius, nedaug žinau apie šios pavardės šaknis. Mano žmona Leni – vokietė, iš Miuncheno. O aš negimiau Sternu, tai patėvis mane įsisūnijo. Tikroji mano pavardė – Sedgwickas, kaip ir mano sesers, tėvo dukters. Ji – aktorė Kyra Sedgwick, ištekėjusi už kito garsaus aktoriaus Kevino Bacono. Štai kur tikros žvaigždės! Aš, deja, ne. (Juokiasi.)
- Jūsų žmona Leni – taip pat gitaristė, pavasarį ji koncertavo Lietuvoje.
- Taip! Ir grįžo labai patenkinta. Pasakysiu jums, Vilnius yra nuostabus miestas, ten ypatingai gera energija! Aš labai labai laukiu, kada vėl galėsiu pagroti Lietuvoje.
- Galbūt norėsite, kaip ir Leni, nusifotografuoti prie garsiojo Vilniaus grafičio su Putinu ir Trumpu? Matėte tą žmonos nuotrauką?
- Mačiau, žinoma... Norite paklausti apie Trumpą? Aš negaliu pakęsti šito motherfu**er! Aš negaliu jo pakęsti... Bet kaip nors išgyvensime.
- Į Vilnių atvažiuojate su pasaulinės šlovės muzikantais: tai ir vienas geriausių planetos būgnininkų - Dave‘as Wecklas, saksofonistas Bobas Malachas, bosistas Tomas Kennedy. Jūs ne tik kolegos, bet ir geri draugai, tiesa?
- Mes draugaujame jau gal 30 metų, grojome vieni kitų albumų įrašuose. Dave‘o būgnai skamba gal 3-uose mano albumuose. O su Tomu jis draugauja nuo 14-os, jie užaugo kartu. Su Bobu pernai važiavome į turą. Jie yra supermuzikantai ir labai geri vyrai!
- Nesenai pristatėte savo naujausią albumą „Trip“. Kalbama, kad jis – apie jūsų asmeninę kelionę atgal į sceną po patirtos rimtos traumos – buvote susilaužęs abi rankas. Pavyzdžiui, daina „Screws“ byloja apie 11 varžtų, kurie buvo jums susukti. Kito kūrinio pavadinimas – „Scotch Tape and Glue“, vėlgi – apie procesą, kai jums teko klijuoti savo dešinę ranką tiesiogine prasme.
- Ką galiu pasakyti, kartais gyvenime taip nutinka, kad įmini į šūdą... (Juokiasi.) Bet kad ir kas atsitiktų – ar fizinė negalia, ar depresija, privalai eiti toliau. Sakau jums: kad ir kas nutiktų, vienintelis būdas – stotis ir eiti. Man buvo nelengva, bet sulaukiau tiek daug žmonių palaikymo! Tai buvo stebuklas. Tai įkvepia. Mėgstu groti, praktikuotis. Tai darau visada, bet kokiomis aplinkybėmis. Muzika yra galinga, ji – amžina. Muzika yra visata. Niekaip negaliu ja pasisotinti.
- Dar viena jūsų daina iš albumo „Trip“ vadinasi „Half crazy“, lietuviškai tai reikštų – pusiau išprotėjęs. Galite įvardinti skirtumą tarp pusiau išprotėjusio ir visiško bepročio?
- (Juokiasi.) Šitą dainą parašiau sau. Aš pats save varau į beprotystę. Kai kada esu totalus beprotis!
- Kuriate ir labai romantiškas, švelnias dainas, kurios gražiai skambėtų džiazo klubuose, taip pat labai tiktų kinui. Jūsų niekas neprašė rašyti muzikos filmams?
- Kino kompozitoriai yra kieti, tokie kaip Johnas Williamas. Aš myliu kino muziką, tai yra įdomu. Filmas gali įkvėpti. Kita vertus, įkvėpimo aš semiuosi iš visko. Kai susirenka daug muzikantų – o aš mėgstu dirbti su skirtingais muzikantais – visi pradeda groti, ir tu pasineri į tai... Mes įrašinėjame studijoje, prasideda fantastinis jam session‘as, nes džiazas yra gyvas, tai – improvizacija. Žinoma, iš anksto nusiunčiame vieni kitiems demo versijas. Bet daug nuostabių dalykų gimsta gyvai. Vieną dieną – su vienais, kitą – su kitais. Beje, esu visiškas „oldskūlas“, jei gimsta daina, užsirašinėju ją pieštuku ant popieriaus.
- Aprašote servetėles kavinėje?
- Taip! (Juokiasi.) Nors rimta kūryba užsiimu namuose. Po kavines trintis su gitaros dėklu būtų nepatogu.
- Turite mėgstamą barą ant kampo savo sename gerame Manhetene, kur ir gyvenate?
- Yra keli muzikos klubai, kuriuose pagroju, jei būnu mieste.
- Vienas tokių – „55 Bar“, įkurtas dar Amerikos alkoholio prohibicijos eroje.
- Taip, puiki vieta. Ten, jei tik galiu, groju trečiadieniais. Iš tų koncertų niekas nepraturtės, bet labai geras jausmas ten groti.
Susiję straipsniai
- Kartais tame džiazo klube pagrojate ir su savo žmona. Beje, ji atliko savo partijas ir keliose jūsų naujojo albumo baladėse, tiesa?
- Leni labai šauniai groja, tiesiog žavingai valdo savo afrikietišką gitarą n‘goni. Būna, ir aš kartais prisidedu prie jos grupės, bet retai. Į pasaulinį turą su žmona nevažiuoju, nes man patinka būti vedusiam. (Juokiasi.)
- Netrukus atvyksite į Europą. Milane pasirodysite garsiame džiazo klube „Blue Note“. Per dvi dienas jame sugrosite keturis koncertus ir dar surengsite meistrystės pamoką. Ar po tokio krūvio dar norisi gyventi, ar tik griūnate į lovą ir baigta?
- Man patinka dalintis su žmonėmis muzika, patinka mokyti. Kelionės užknisa, bet muzika teikia daug džiaugsmo. Vilniuje irgi bus smagu, sugrosime gerą gyvą koncertą. Būtinai ateikite!
- Yra dainų, kuriose skamba ir jūsų vokalas… Gal ir Vilniuje galima tikėtis išgirsti jus dainuojantį?
- Kartais tai darau… (Juokiasi.) Richardas Bona mane pastumėjo į tai. Ir žmona – ji vis sakydavo: tu gražiai dainuoji, dainuok dažniau. Bet aš ilgai gėdijausi. (Juokiasi.)
- Būdamas 6 kartus „Grammy“ nominantas, jau galėtumėte ir nesigėdyti...
- Ak, taip – „Grammy“... (Juokiasi.)
- Beje, esate gyvai dalyvavęs šiose prestižinėse iškilmėse?
- Nė karto! Dažniausiai būdavau kur nors išvykęs. Leni vienais metais ėjo vietoj manęs – norėjo pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta... Šiaip, žinoma, esu dėkingas už šias nominacijas. Jei kas nors įsiklauso į mano muziką, vertina ją – ar tai būtų studentas, ar būrys profesionalų – man garbė.