Praėjusiame dešimtmetyje jis buvo minimas tarp pretendentų į „Grammy“, išleido tris albumus, tada 2011-aisiais netikėtai atsisveikino, po poros metų išleido filmą apie tą atsisveikinimą, o pernai sugrįžo ir dabar įrašė ketvirtąjį diską.
Primena Egidijų Dragūną? Tik dėl J.Murphy „atsisveikinau, oi, dabar sugrįžau“ poelgio. Tai, ką čia groja Jamesas ir jo sėbrai, yra įspūdinga fantazijos, eksperimentų, piktų tekstų apie seksą, amerikietiškosios svajonės žlugimą ir nusivylimus šventė.
Sunku rasti kitą grupę, kuri po vieno albumo stogu sutalpintų ir popmuzikos romantiką („Oh Baby“), ir elektroninę muziką šokiams („Tonite“), ir alternatyvų roką („Call The Police“). J.Murphy nėra geriausias pasaulio vokalistas, dažnai jis labiau kalba, o ne dainuoja. Tačiau čia tiek muzikinės vaizduotės, kad specifinis vokalas nėra jokia kliūtis mėgti „LCD Soundsystem“.
Skeptikai gal galėtų prikibti prie akivaizdžių įkvėpimo šaltinių, kurių neslepia ir pats grupės lyderis. Dažnai šis albumas skamba lyg aštuntajame dešimtmetyje įrašyta Davido Bowie ir grupės „Talking Heads“ muzika. Kita vertus, dar rašytojas Oscaras Wilde'as rašė, kad „imitavimas yra nuoširdžiausia pagyrimo forma“, o ir nepasakysi, kad „LCD Soundsystem“ kažką brutaliai nusirašė.
Supindamas kalnus nuotrupų ir skolinių, įliedamas savo kūrybos aistros, J.Murphy rašo muziką XXI-ajam amžiui - įspūdingą, nenuspėjamą, aistringą ir drąsią.
J.Murphy prasitarė norėjęs, kad šiame albume būtų dainavęs ir pernai miręs legendinis kanadiečių atlikėjas Leonardas Cohenas. Klausantis norisi tikėti, kad šis grandas būtų mielai įsivėlęs į tokį nuotykį - „LCD Soundsystem“ tikrai verti ir ryškiausių pasaulio artistų dėmesio.
Įvertinimas - 9 iš 10.
Grupės vaizdo klipas „Tonite":
