Vienam žymiausių Lietuvos muzikos atlikėjų penkiasdešimt sukako dar vasarą, tačiau jis pats tikrąja švente vadina šį vakarą – koncertą, į kurį dar prieš mėnesį išgraibstyti visi bilietai.
„Nepamenu, ar su kuriuo nors Lietuvos atlikėjo koncertu yra taip buvę. Jaučiu džiaugsmą, bet tuo pačiu – ir siaubingą atsakomybę.
Į koncertą šįkart atėjo net daugiau žmonių, nei prieš kelerius metus – į mano karjeros 30-mečio pasirodymą Vilniuje.
Noriu, kad visi šie žmonės iš arenos išeitų su šypsena“, - prieš pasirodymą sausakimšoje arenoje lrytas.lt sakė dainininkas.
Jis neslėpė anksčiau kiek skeptiškai žiūrėjęs į įvairius muzikinius jubiliejus ir sukaktims skirtus renginius.
„Tačiau šįkart tiesiog norėjau surengti didelį koncertą, kuriame skambėtų ir populiariausios mano dainos, ir rečiau grojami kūriniai. Pagalvojau, kad 50-metis – tam puikiai tinkama proga”, - pasakojo Andrius.
Visus metus beveik nekoncertavęs dainininkas visą dėmesį sutelkė į du pasirodymus – po koncerto „Siemens“ arenoje gruodžio 20-ąją tokį pat pasirodymą „Žalgirio“ arenoje pamatys kauniečiai.
Tiesa, visus metus A.Mamontovas nenuobodžiavo – kelis kartus grojo užsienyje, išleido elektroninės instrumentinės muzikos albumą „Memories Of Something That Never Happened“ ir „Kibernetiniai žaislai“ (su naujai įrašytomis senomis „Foje“ dainomis).
Be to, įrašė ir dar vieną elektroninio skambesio albumą, kuris pasirodys kitais metais, o tada ketina sėsti prie naujo dainų albumo įrašų.
Transporto spūstys prie „Siemens“ arenos prasidėjo dar gerokai prieš koncertą – minios Andriaus gerbėjų skubėjo arenos parteryje užsiimti geriausias vietas.
Pusę aštuonių vakaro į sceną žengęs A.Mamontovas koncertą pradėjo su doze ironijos. Žiūrovams renkantis į salę, sceną dengė užuolaida su skaičiumi 50, šakele ir paukščiuku – lyg proginėje sovietmečio šventėje. Laiką, likusį iki koncerto pradžios, skaičiavo gigantiškas elektroninis laikrodis – dar vienas senų laikų, kai A.Mamontovas pradėjo savo kelią scenoje, simbolis.
Prietemoje į sceną žengus dainininkui, asistentas jam už nugaros uždegė smilkstančią sprogmenų virvutę. Andrius vakarą pradėjo tamsiai ir dramatiškai - pirmojo solinio albumo „Pabėgimas“ daina „Jeigu aš numirsiu“, sukurta prieš daugiau nei du dešimtmečius ir koncertuose neskambėjusia jau keliolika metų.
Tada pasigirdo sprogimas, kabančius skaičius 50 pakeitė figūras ant užuolaidos piešiantus sugrojo vieno naujausių savo albumų „Degančios akys“ titulinę dainą ir atskleidė vieną vakaro siurprizų – kartu su juo scenoje dalį šio koncerto elektroniniais būgnais ir tamburinu groja sūnus, Berlyne mušamųjų instrumentų specialybę studijuojantis Andrius Mamontovas jaunesnysis.
„Sūnus mokosi geroje mokyloje, iš muzikantų, grojusių žinomose grupėse. Aš dėl jo džiaugiuosi“, - lrytas.lt anksčiau sakė A.Mamontovas.
Netrukus jis grįžo į „Foje“ laikus – sugrojo dainą „Balsas“ iš pirmojo grupės albumo. Jai skambant, krito užuolaida, atidengdama scenos dekoracijas - didžiulę industrinę kontrukciją, primenančią aukštos įtampos elektros bokštą.
Tada vėl grįžo prie solinių dainų - „Ar tai būtum tu?“. O tada vėl prie „Foje“ - „Pėdos ant drėgno akmens“, dainos, kurią lydėjo fejerverkų sprogimai ir besisukantys sraigtai sužibusiame ekrane.
„Kiek čia yra žmonių, kurie yra buvę "Foje" koncerte? O mano koncerte, bet nebuvę "Foje" konceete? O niekada nebuvę mano koncerte?“, - paklausė A.Mamontovas.
Išgirdęs vienodai garsią žiūrovų reakciją, nusijuokė: "Situacija gerėja".
Netrukus prasidėjo ir dovanos - prie scenos prasibrovęs fotografas Lukas Gricius Andriui įteikė didelį jo portretą. Dainininkas dovaną priėmė, bet pripažino - turėti namie savo paveikslą yra gana keista.
"Lyg būtų pakasynos", - dvylikos tūkstančių žmonių minią nusikvatoti privertė Andrius.
Žongliravimas tarp prieš dvidešimt metų iširusios grupės "Foje" laikų kūrybos ir vėlesnių solinių Andriaus dainų tapo viso koncerto formule.
„Įdomu tai, kad į koncertus jau ateina jaunų žmonių, kurie nebeprisimena „Foje“, jie geriausiai žino mano solines dainas.
Bet, žinoma, tokiame koncerte norisi aprėpti kuo platesnį laiko tarpsnį“, - pasakojo Andrius.
Konfeti šūviai, specialios vaizdo projekcijos, ugnies efektai – kone kiekvienai koncerto dainai buvo sugalvotas vis kitas triukas.
Dainą „Geltona. Žalia. Raudona“ iliustravo simboliški vaizdai – judančios žmonių ir gyvūnų figūros su ant jų nupieštais taikiniais. Dainą „Ar prisimeni mane?“ - A.Mamontovo nufilmuoto klipo vaizdai.
„Kaip jaučiatės? Nežinau, ar girdisi, bet šiandien pas mus – klaidos, klaidos, viskas ne taip, kaip turi būt“, - juokėsi A.Mamontovas.
Po visą areną išjudinusio patriotinio roko himno „Geltona. Žalia. Raudona“ A.Mamontovas iš rankovės ištraukė dar vieną netikėtą kortą.
Skambant dainai „Mes visi“ (kurią Andrius pristatė kaip „šimtą metų negrotą“), prie jo scenoje prisijungė Saulius Valikonis – buvęs grupės „Foje“ saksofonininkas, kurio instrumentas skambėjo originaliuose ne vienos šios grupės dainos įrašuose.
Jis ir su Andriumi nuolat grojantis Romas Rainys – vieninteliai buvę „Foje“ nariai, kartu su jos lyderiu šiandien einantys į sceną.
Prieš ketverius metus turui per didžiausias Lietuvos arenas A.Mamontovas buvo subūręs didelę dalį „Foje“ muzikantų, bet po tų gastrolių jų muzikiniai ryšiai nutrūko. Pats dainininkas šią vasarą sakė jaučiantis, kad šios grupės istorija yra baigta galutinai – istorijoje paskutinį tašką padėjo specialus leidinys su visomis „Foje“ dainomis.
Prieš dar vieną „Foje“ laikų dainą „Amžinas judesys“ žiūrovų laukė staigmena – A.Mamontovas nulipo nuo scenos, su lydinčiais operatoriais žengė į užkulisius. Žiūrovai apstulbo, ekrane pamatę, kad dainininkas išėjo iš arenos ir penkias minutes tolo nuo jos, žingsniuodamas prie elektros bokšto. Priėjęs prie jo, sukėlė „trumpą sujungimą“, scenoje irgi pasigirdo sprogimas ir dainos garsai.
Tamsoje sugrotą kūrinį „apšvietė“ patys Andriaus gerbėjai – arena virto telefonų švieselių jūra.
Lyriką pakeitė euforija - „Siemens“ arenoje susirinkusi publika audringai pasitiko „Foje“ dainą „Kai perplauksi upę“. Ekrane plaukiojo žuvų kaulai, o mintyse sukosi klausimas – kaip Andriui pavyko parašyti tiek dainų, dėl kurių tūkstančiai eina iš proto ir po daugiau nei 20 metų?
Nostalgijos fontanai tuo nesibaigė. Minia dar labiau pašėlo, išgirdusi tonas prisiminimų keliančią dainą „Geltoni krantai“ - juolab kad į sceną jos atlikti kartu Andrius pakvietė gerą savo bičiulį, tą pačią dieną gimtadienį švenčiantį „Lemon Joy“ vokalistą Igorį Kofą.
„Tušti delnai“ su tūkstantinės minios per priedainį iškeltomis rankomis, „Marso kanjonai“ su žiūrovų žodis žodin traukiamu priedainiu, „Meilės nebus per daug“ su nuo arenos lubų kritusia ir virš žiūrovų galvų linguojančia lempa (šou elementas, matytas ir prieš kelerius metus karjeros 30-mečio koncertuose) – vakarui persiritus į antrą pusę, efektingos, kvapą gniaužiančios akimirkos neleido atsikvėpti.
A.Mamontovas dar ne sykį užsiminė apie klaidas – panašu, kad visko surepetuoti taip, kaip norėta, vis dėlto nepavyko.
Tačiau žiūrovams tai jau nebuvo svarbu – pagal atmosferą „Siemens“ arenoje su šiuo koncertu gali lygintis retas iš čia šįmet vykusių didelių renginių
Kai A.Mamontovas atsisveikino „Foje“ kūriniu „Kitoks pasaulis“, buvo aišku, kad tai – tikrai ne pabaiga.
Ilgai prašyti biso neteko – Andrius grįžo į sceną ir sugrojo dainas „Krantas“, „Laužo šviesa“ (turbūt vienintelį liūdną kūrinį Lietuvoje, galintį sukelti tokią minios ekstazę) ir „Saulės miestas“.
„Šią dainą parašiau per fizikos kontrolinį. Pažymys nebuvo geras. Bet neseniai sutikau savo mokytoją, papasakojau jai šią istoriją. Mačiau, kad širdyje ji man parašė gerą pažymį“, - juokėsi A.Mamontovas. Lyg apibendrindamas visą vakarą – pilną prisiminimų, šilumos ir gerų minčių.
Koncertas, kurio buvo verta laukti metus? Vienareikšmiai taip, net jei nesate prisiekęs A.Mamontovo ar „Foje“ gerbėjas, kolekcionuojantis įrašus ir marškinėlius.
Sulaukęs 50-ies, Andrius išlieka vienu galingiausių ir ryškiausių muzikantų Lietuvos scenoje – be pretenzijų, karūnų, paties savęs paskelbimo geriausiu ir šokančių žaislų. Jis turi kur kas daugiau – mažiausiai kelias dešimtis dainų, kurių ritmu plaka tūkstančiai širdžių. To atimti nepavyks niekam, net jei kas ir bandytų.
O juk 50 – labai nedaug. A.Mamontovas prasitarė, kad jau yra sukūręs daugiau nei pusę būsimo albumo dainų – ir jos eis kiek kita kryptimi, nei buvusios. Jo istorija tęsiasi. Ir, dievaži, labai įdomu pažiūrėti, kur dar ji nuves.
