Neverta detaliai kartoti jo pritrenkiamos istorijos - iš namų pabėgęs britas ne vienus metus buvo benamis Paryžiuje ir duonai užsidirbdavo grodamas metro stotyse.
Dabar tie laikai - jau seniai praeityje, su Benjaminu bičiuliautis veržiasi ir „bitlas“ Paulas McCartney, ir garsiausi pasaulio mados namai. Pirmame jo albume „At Least For Now“ skambėjo melancholiškos baladės, atliekamos pianinu, dainininko balsas daug kam pasirodė panašus į džiazo legendos Ninos Simone.
Jau tada „Lietuvos rytui“ jis prasitarė, kad antrasis diskas bus kitoks - ir žodį tesėjo. „I Tell A Fly“ yra daug keistesnis, sudėtingesnis ir daugiau iššūkių klausytojams suteikiantis darbas.
Melodijos čia - nenuspėjamos ir „kreivos“, tipišką dainų struktūrą laužo instrumentiniai intarpai, choro garsai, net avangardui artimos muzikinės konstrukcijos. Kai kur B.Clementine'o balsas skamba net šiurpokai - kaip elektroniniais efektais kraipytose dainose „Better Sorry Than A Safe“ fragmentuose.
Nepasikeitė viena - didžiulė širdgėla. Giliu balsu B.Clementine'as dainuoja, pasakoja, meldžia ir ašaroja, pasakodamas apie liūdnąsias jį supančio pasaulio puses.
Kartais - abstrakčias, kartais - visiems žinomas ir tikroviškas. Kurdamas šį albumą, B.Clementine'as aplankė Sirijos krizės į Europą nublokštų pabėgėlių stovyklas, tai įkvėpė ne vieną čia skambančią dainą, tarp jų - graudžią „Phantom Of Aleppoville“.
Ne, čia nėra dainų, kurias lengva paniūniuoti iš pirmo karto. Skeptikai net sako, kad tokia muzika B.Clementine'as tikslingai griauna savo karjerą.
Tačiau iš tiesų turbūt yra kitaip. „Aš nesu dainininkas, aš pasakoju gyvenimą“, - yra sakęs šis britas. Šiame jautrumo kupiname įraše tai jaučiasi labai aiškiai.
Įvertinimas - 9 iš 10.
Vaizdo klipas „Jupiter“:
