Amerikietis Gregory Porteris - neabejotinai populiariausias šiuo metu pasaulio džiazo vokalistas, už du iš eilės albumus pelnęs „Grammy“ statulėlę.
Gerai žinomas ir lietuviams - jau tris sykius mūsų šalyje koncertavo festivalio „Kaunas Jazz“ kvietimu, pastarąjį sykį - pernai pavasarį, kai į pasirodymą Vilniuje visiems norintiems pritrūko bilietų. Ketvirtą sykį to paties festivalio rūpesčiu jis atvyks šių metų liepą - LDK Valdovų rūmų kieme pristatys šį savo albumą.
Kone kiekvieno džiazo vokalisto gyvenime ateina akimirka, kai jis atsigręžia į muzikos istoriją ir įrašo praeites kartų repertuarą. Išleidęs keturis puikiai įvertintus albumus, kuriuose skambėjo originali muzika, tokiam žingsniui pribrendo ir G.Porteris.
Naujausiame albume jis įrašė keliolika savo įkvėpėjo, 1965-aisiais mirusio legendinio dainininko Nato „Kingo“ Cole'o repertuaro kūrinių.
Šis įrašas skiriasi nuo ankstesnių G.Porterio darbų dėl dar vienos priežasties - džiazo grupę papildė didelis orkestras, prie kurio didingo skambesio dainininko gerbėjams gal net nebus lengva priprasti.
Aksominiam, sodriam G.Porterio balsui nelengva atsispirti - neatsitiktinai į jo pasirodymus renkasi ir tūkstančiai žiūrovų, visiškai nesidominčių džiazu. Tačiau reikia pripažinti, kad tai - mažiausiai įdomus šio atlikėjo albumas.
Kūriniai, nuo liūdno „Nature Boy“ iki lyriško „Smile“ ar optimistiško „Pick Yourself Up“, yra gerai žinomi tiems, kurie domisi XX amžiaus muzikos istorija. Tikras Amerikos dainų „aukso fondas“, kuriam nieko neprikiši.
Tačiau G.Porteris šių dainų imasi pernelyg pagarbiai - beveik jokių stebinančių bandymų perdirbti aranžuotes ar eksperimentuoti, tiesiog sugrota ir sudainuota taip, kaip prieš šešis dešimtmečius darė albumo įkvėpėjas. Gražu, labai profesionalu, tačiau G.Porteris tikrai gali geriau.
Įvertinimas - 8 iš 10.
Albume skambančių dainų popuri:
