Šiemet dėmesio taškus susirinko grupė „G & G Sindikatas“, per M.A.M.A. apdovanojimų renginį Kauno „Žalgirio“ arenoje parodęs valstiečių vedlio R.Karbauskio karikatūrą.
Toks pilietinis muzikantų mostas sukėlė ginčų audrą. Gerai, jog buvo išryškinta, kad pasišaipyti iš draudimais pagarsėjusių valdančiųjų – visiškai ne tas pat, kas tyčiotis iš silpnesnių už save, pavyzdžiui, iš vaikų.
O šaipytis iš politikų – sveika, nors tuo ir bandė suabejoti R.Karbauskis su savo sekėjais.
Rimta, įtaigia kalba, raginančia kurti tokią valstybę, kuri gerbtų žmogaus orumą, žiūrovus privertė suklusti J.Arlauskaitė-Jazzu.
Šiemet M.A.M.A. buvo ir daugiau dalykų, dėl kurių verta stebėtis ar ginčytis.
Antai ceremonijai, kurios idėja – pagerbti geriausius praėjusių metų atlikėjus, įpusėjus į sceną išėjo „Lemon Joy“. I.Kofas sudainavo „Hiperbolės“ dainą „Pamiršk mane“, parašytą daugiau nei prieš 30 metų. Patys „Lemon Joy“ ją įrašė dar 2001-aisiais. Kilo abejonių, kodėl ši daina atsirado programoje.
Bet kai „Lemon Joy“ ėmė muzikuoti, tapo aišku, kad abejonės – nepagrįstos. Arena pašėlo, reakcija buvo tokia, kad grupė būtų dar du sykius kartojusi dainą, jei to nebūtų draudusios tiesioginio TV eterio taisyklės.
Tai buvo tik viena iš daugelio akimirkų, kai galėjai pasijusti kaip Lietuvos muzikos XX a. paskutinį dešimtmetį ar dar seniau.
Iš visų M.A.M.A. pasirodymų šįmet praeičiai buvo skirta daugiau nei pusė.
Ir visi turėjo savų priežasčių šioje scenoje būti. „Laisvė“ – nes Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, A.Kulikausko daina – nes kasmet už nuopelnus muzikai pagerbiamas kuris nors muzikos veteranas, „Man-go“ ir „Skamp“ švenčia 20-metį, o „Rondo“ lyderiui Farai pernai sukako 60.
Vyresnių grupių ir senesnių dainų M.A.M.A. buvo visada. Vis dėlto šįmet jų užderėjo itin daug. Bet galima suprasti ir renginio prodiuserius, kuriems svarbus transliacijos reitingas.
Vadinasi, M.A.M.A. rengėjams nelieka nieko kito, kaip žaisti saugiai – įtraukti kuo daugiau dainų, kurios būtų žinomos netgi nesidomintiems šių dienų muzika.
Todėl neretai atrodė, kad Lietuvos muzikos praeitis yra svarbesnė ir skambesnė už dabartį.
Tačiau tai paprasta paaiškinti: M.A.M.A. programa kasmet konstruojama pagal tą pačią mažos rinkos schemą, siekiant įtikti daugumai.
Kaip parodė „Lemon Joy“, žiūrovams menkai rūpi smulkmenos – ar daina turi kokį nors ryšį su šia diena, ar atlikėjai ką nors įdomaus nuveikė per metus, kuriuos ši ceremonija lyg ir turi vainikuoti. Svarbiausia – kad būtų linksma.
Taigi jei jauni atlikėjai trokšta patekti į M.A.M.A. sceną, jie privalo turėti dainą, kurią „YouTube“ būtų peržiūrėjęs bent milijonas. Dar būtų gerai, kad jie dainuotų lietuviškai – mat renginį, kuris geriausiu eterio laiku rodomas per populiarią televiziją, turi būti įdomu žiūrėti ir seneliams, ir vaikams.
Nieko nuostabaus, kad eksperimentuojantieji, alternatyviąją muziką kuriantieji nepatenkinti – ekrane, taip pat ir M.A.M.A. scenoje, jų beveik nėra.
Bet jų klausytojų ratas – gal tik keli tūkstančiai. O tiek – per mažai, kad tokia muzika būtų verta didelio TV kanalo rizikos.
Neatrodo, kad bent artimiausiu metu čia galėtų kas nors keistis.
Juk kas yra M.A.M.A.? Muzika, televizinis reitingas ir pramoga. Šių dienų televizijų karuose reitingas ir pramoga gali nustelbti muziką ar bent jau keistą, naują, įdomią muziką. Idealus variantas televizijai – nuotaikingas pramoginis šou su žinomomis dainomis. Kitaip ir nebus, nėra ko turėti iliuzijų.
Šįmet M.A.M.A. prie tokio modelio priartėjo bene labiausiai per septynerius metus.
M.Stonkus ir M.Katleris dirbo taip, kad jau dabar kalbama, jog yra užsakyti vesti tą patį renginį kitais metais.
Melomanai šį renginį vertina kitu žvilgsniu nei TV kanalų vadovai ar paprasti žiūrovai. 2018-aisiais, kai žmonės bombarduojami gigantiškais informacijos kiekiais, muzika yra tai, iš ko didžioji auditorijos dalis labiausiai tikisi atsipalaidavimo ir pramogos.
Iš TV muzikinio šou – dar ir žinomų veidų. Jų M.A.M.A. buvo. Ir tai šiuo atveju svarbiau už faktą, kad skambėjusios dainos parašytos prieš dešimtmečius.
Kad ir kaip būtų, M.A.M.A laureatų sąrašas – bene logiškiausias per septynerius metus.
Statulėlės skirtos jų vertiems – nuo jaunos kartos balso „ba.“ iki per porą metų iki pilnų salių užaugusio Daddy Was A Milkman.
Ceremonijoje įsiminė ir, pavyzdžiui, tai, kad E.Dragūnas vis dar moka sukelti dramą ir stebinti. Nuo visą dieną virusio detektyvo, ar jis išvis eis į sceną, iki padėkos kalbos, kuri buvo mandagi ir sklandi – kas to būtų tikėjęsis?
Reikia pripažinti, kad E.Dragūnas yra puikiai išmokęs svarbią pramogų pasaulio tiesą – bet kokia kaina elgtis taip, kad būtų apie ką kalbėti.
Pritraukti dėmesio, išprovokuoti piktų straipsnių, triukšmo socialiniuose tinkluose, sukelti porą skandalų – to nori ir kiekviena didelė muzikos ceremonija pasaulyje.
Čia M.A.M.A. susitvarkė gerai. Taigi šou turi tęstis – po metų vėl bus ir džiaugsmo, ir pabambėjimo.
