Ne, ji nėra visiškai netiksli – su dainuojamosios poezijos žanru Domantas tikrai nesipyksta, tačiau naujausias jo albumas – kur kas įvairesnis nei tai, kas dažniausiai skamba bardų festivaliuose.
Jei „Vos vos“ vieną sykį išklausytų, pavyzdžiui, pirmąsyk apie šį lietuvį girdintis Vokietijos įrašų parduotuvės savininkas, tikriausiai šį albumą padėtų į bliuzo lentynėlę. Užuominų į šį žanrą čia – per akis, nuo isteriškais riksmais pasibaigiančios dainos „Ateik, mažyte“ iki smagiai ironiško kūrinio „Revoliucija Nr. PX“ (galbūt lengvai įkvėpto legendinių „The Beatles“ dainos „Revolution“).
Tačiau pirmame kūrinyje „6“ pasigirsta ir sunkiojo roko gitaros, o albumą vainikuojantis stipriausias kūrinys, nuostabi baladė „Budėjimas“, perauga į tokią svaigą instrumentinę kulminaciją, jog apskritai atrodo nužengusi iš kito pasaulio, nei likusios dainos.
Taip, čia yra poezijos šablonų, demonstratyvaus dramatiškumo ir iki paryčių prie vyno butelio savo skausmą liejantiems bardams būdingų vaizdinių – nuo eilučių apie stikliuką iki „purvo ant žaizdų“ ir „debesų viduriuose“.
Bet, pavyzdžiui, nesunku įsivaizduoti, jog ta pati „Revoliucija Nr. PX“ puikiausiai pritaptų kad ir Marijono Mikutavičiaus, internetą su voratinkliu sąmojingai lyginanti „Tu – voras“ – „Anties“, o „Lopšinė“ – Andriaus Mamontovo repertuare.
Išklausius šio gerokai per greitai pasibaigiančio (tik aštuonios dainos) D.Razausko albumo, kyla pagunda jį vadinti tiesiog įdomaus bliuzroko ar net poproko atlikėju.
Bet apibūdinimai čia – neesminis dalykas. „Atleisk, man tai visai nesvarbu“, – viename kūrinyje dainuoja Domantas.
Kaip bepavadinsi, tai kiek daugiau nei pusvalandis gana brandžios muzikos, tikriausiai skirtos kiek vyresniems nei studentiško amžiaus klausytojams. Be banalybių, kurios kartais kiša koją D.Razausko „cecho broliams“, pertekliaus.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Daina „Raganų kraujo“:
