Nacionalinės atrankos į didžiausią Europos dainų konkursą, kuris gegužės 14–18 dienomis vyks Izraelyje, finale rungėsi aštuonios dainos.
Baigiantis vakarui paaiškėjo, kad komisijos ir TV žiūrovų nuomonės sutapo, – į Tel Avivą nešti Lietuvos vėliavos vyks 28-erių dainininkas Jurijus Veklenko.
Klaipėdoje gimęs, o Vilniuje gyvenantis atlikėjas antrajame „Eurovizijos“ pusfinalyje atliks užsienio autorių sukurtą dainą „Run With The Lions“.
Kukliai bendraujantis, scenoje daug besišypsantis, ramybe dvelkiantis ir sulaukiantis susižavėjusių moterų komplimentų dėl išvaizdos – toks yra Jurijus, jau du sykius dalyvavęs „Eurovizijoje“.
2013-aisiais jis buvo Lietuvai atstovavusio Andriaus Pojavio, o 2015-aisiais – Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės pritariantysis vokalistas.
Jurijus taip pat yra dalyvavęs muzikiniuose šou „Chorų karai“, „Lietuvos talentai“, „Žvaigždžių duetai“, dainavęs grupėje „Rollikai“, pernai laimėjo TV šou „Mes – vieno kraujo“.
Tačiau pergalė „Eurovizijos“ atrankoje – kol kas didžiausias jo laimėjimas. Naujienų portalo lrytas.lt studijoje apsilankęs Jurijus atsakė į skaitytojų klausimus.
– Ką veikėte po pergalės atrankoje?
– Sekmadienį apsilankiau Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje, ten buvau kalbinamas scenoje. Dar apsilankiau grupės „G & G Sindikatas“ stende, susitikau su jos lyderiu Svaru, labai norėjau prisidėti prie jo vykdomos akcijos, kurios metu galima įsigyti knygą, suvenyrą ir paremti Lietuvos specialiųjų pajėgų karius.
Šie kariai, mano akimis, yra tikrosios mūsų šalies roko žvaigždės ir elitas. Džiaugiuosi prisidėjęs ir raginu tai padaryti kitus.
– Jūs pats tarnavote kariuomenėje?
– Gaila, bet neteko tokia garbė. Tiesa, dėl sveikatos turbūt tai jau būtų sudėtinga. Prieš porą metų lūžo stuburas. Bet į Šaulių sąjungą ateityje galbūt galėčiau įstoti.
O vakare ėjau į sporto salę – išlieti susikaupusios energijos.
Pergalė atrankoje – dar vienas laiptelis, kurio aš nesureikšminu. Nors, žinoma, tai beprotiška garbė, bet ant laurų miegoti nenoriu, reikia nuleidus galvą dirbti toliau, apgalvoti kiekvieną pasirodymo detalę, išlikti kukliam.
– Daugybę komplimentų internete jums rašo moterys. Yra sakančių, kad jums scenoje būtų galima net nedainuoti – Europos merginas papirktumėte šypsena ir išvaizda.
– Niekada nesureikšminsiu išvaizdos. Stengiuosi atrodyti, rengtis paprastai, nemėgstu išsišokti. Taip, atlikėjas turi būti susišukavęs, nusiskutęs, bet svarbiausia – ne tai. Nemoku priimti komplimentų, nors jie ir malonūs. Tegaliu kvailai linguoti galva ir susigėdęs kartoti „ačiū“. (Juokiasi.)
Bradas Pittas ir George’as Clooney yra gražuoliai, aš – ne.
– Ką mėgstate veikti greta dainavimo?
– Labai daug sportuoti. Sportas padeda susikaupti, prideda disciplinos. Jei prisiverti sportuoti, gali prisiversti ir repetuoti, skaityti, tobulinti save.
Lankau sporto salę, savaitgaliais apsimetu kareiviu, einu į miškus ir su bendraminčiais bėgioju ir šaudau, žaidžiame šratasvaidį.
Po kiek laiko, kai nuolat ką nors darai, pamatai rezultatus ir pasijunti alkanas, norisi dar daugiau.
Ir muzikos, ir sporto prasme šiuo metu esu išalkęs.
Ne paslaptis – esu linkęs greitai priaugti svorio, todėl man reikia prisižiūrėti, ką valgau.
Bet būna dienų, kai už šokoladą galiu bet ką atiduoti, į namus užsisakau mėsainį su nealkoholiniu alumi, o tada guliu ant grindų ir keikiu save už tai. (Juokiasi.)
– Po atrankos finalo į spaudos konferenciją pakvietėte savo mamą Svetlaną. Ji keliaus su jumis į „Euroviziją“?
– Norėčiau, kad keliautų. Jai tai būtų beprotiškai malonu.
Jos džiaugsmas ir reakcija – viena priežasčių, dėl kurių labiausiai džiaugiuosi pergale. Viską, ką pasiekiau, pasiekiau aš, bet tai – jos dėka. Be jos nebūtų manęs ir mano dainų.
Matyti jos džiaugsmo ašaras – didžiausia pergalė man.
Mama mane užaugino, tėtį mačiau tik vaikystėje, jo jau nebėra.
Lengva mamai nebuvo – viena augino du sūnus, mano brolis gerai mokėsi, o aš daužiau langus ir vis prisivirdavau košės mokykloje. Esu dėkingas jai už auklėjimą ir įskiepytas vertybes.
– Ar turite merginą?
– Ne ir intensyviai neieškau. Bet meilė kartais ateina nekviesta.
– Būtų įdomu išgirsti jūsų ir Monikos Marijos duetą.
– Kodėl ne, aš nieko prieš, jei tik ji norėtų. Monika Marija – viena geriausių Lietuvos vokalisčių. Ji – geras ir šiltas žmogus, dėl to net klausimo nėra. Gerbiu ją, jei būtų laimėjusi ji, ramia širdimi būčiau nuėjęs miegoti.
– Ar galima papirkti Europos žiūrovus tiesiog ramiai stovint scenoje?
– Pasirodymas radikaliai nesikeis – scenos centre būsiu vienas. Esu griežtai už minimalizmą, noriu parodyti dainą, o ne šou.
Kita vertus, ten bus visai kito dydžio scena, kitoks apšvietimas, kitokie vaizdo efektai. Palaukime ir viską pamatysime, kol kas dar nespėjome visko sudėlioti.
Žmonės rašo man įvairias idėjas – nuo trimačių vaizdo projekcijų iki galimybės dainuojant pakilti virš scenos pakibus ant lyno.
Pastarasis sumanymas atrodo smagus, bet yra skausmingas dainuojančiam žmogui. Esu tai patyręs, tad to tikriausiai nedarysiu.
– Kas su jumis vyks į „Euroviziją“?
– Vokalisčių grupė „The Backs“, kuri ir atrankoje dainavo pritariančiojo vokalo partijas. Esu joms beprotiškai dėkingas, be jų – niekur, jos man suteikia dar daugiau pasitikėjimo savimi. Jų balsai tobulai dera tarpusavyje.
Kadangi pagal taisykles gali būti ir šeštas žmogus, prie jų dar prisijungs atlikėja Juna, kuri irgi dalyvavo atrankos finale.
– Kaip manote, kurią vietą užimsite „Eurovizijoje“?
– Tikiu, kad pateksiu į finalą, o jame – į dešimtuką.
Ar tikiu, kad ši daina gali ir laimėti „Euroviziją“? Taip.
– Buvote pažadėjęs, jei laimėsite atranką, prieš kamerą padaryti 49 atsispaudimus. Kada darysite?
– Šią savaitę. Skaudės, bet reikia, nes pažadėjau. (Juokiasi.)
– Kokia jūsų profesija?
– Turiu Klaipėdos universiteto rekreacijos ir turizmo specialisto diplomą. Bet pagal diplomą dirbau tik mėnesį – buvo pernelyg nuobodu. Tačiau diplomas niekada netrukdo.
Esu dirbęs indų plovėju, barmenu, padavėju, kol dar gyvenau gimtojoje Klaipėdoje.
Buvo laikotarpis, kai labai gerai gyvenau iš arbatpinigių, kai dirbau kavinėje, kur dažniau užsukdavo merginos. (Juokiasi.)
Šiuo metu dirbu tarptautinėje įmonėje informacinių technologijų srityje. Gal kam nors visą dieną sėdėti prie kompiuterio atrodo nuobodu, man – ne. Beje, kalbėti anglų kalba darbe man yra kasdienybė, tad dėl to problemų neturiu. Dėl „Eurovizijos“ teks pasiimti atostogų, bet darbo mesti neketinu ir nenorėčiau.
– „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ atrankos finale dainavo apie mašiną, kurią vadino „mažule“. Kokią mažulę vairuojate?
– Nevairuoju jokios. Jeigu koks automobilių salonas nori paremti – prašom. (Juokiasi.)
– Kaip visada, po atrankos kilo kalbos apie neva neskaidrų balsavimą. Ką apie tai manote?
– Tai – neišvengiama šou dalis. Kasmet tų kalbų būna.
Visi turi savo nuomonę. Kai atlikėjas, kurį labai smarkiai palaikai, nelaimi, galvoje kyla sąmokslo teorijų. Esu su tuo susitaikęs.
Mano darbas – pasirodyti scenoje. Tai padariau, jeigu kam atrodo, kad laimėjau nepelnytai, – jų teisė taip manyti. Manęs tai neveikia, turiu storą odą.
– Jei „Eurovizijoje“ nepasiseks, nebijote Lietuvos žmonių reakcijos?
– Ne, nes tai – nebe mano rankose. Apkrauti save mintimis apie tai, ko nekontroliuoji, būtų kvaila. Reikia susikaupti ir pasiruošti Tel Avivui.
Svarbu neperdegti. Stengiuosi beveik nesiklausyti savo „eurovizinės“ dainos. Artėjant konkursui atsiras mano ir dainos trintis, tai neišvengiama.
Bet dabar svarbu neprarasti ryšio su daina, nenustoti ja tikėti.
Akimirka, kai pradedu dainuoti šį kūrinį, turi likti stebuklinga, kai tikiu kiekvienu dainos žodžiu. Kol kas taip ir yra.
