Suvaidinęs daugiau nei dvidešimt sėkmingų filmų ir išleidęs keturias knygas, suprato, kad gyvenime jam labai trūksta muzikos.
Todėl pasinėrė į fortepijono gelmes ir šiandien pristato savo kūrybos dainą fortepijonui „Sleeping stars“.
– Kada supratai, kad nori groti fortepijonu ir kodėl to nesiimei profesionaliai?
– Fortepijonu norėjau groti nuo vaikystės. Tai mano sena svajonė. Pamenu, draugas namie turėjo pianiną ir aš pas jį specialiai eidavau tam, kad pagrot. Improvizuodavau melodijas ir jas įsimindavau.
Vėliau prašiau tėvų, kad leistų į muzikos mokyklą, bet jie mane kreipė į kovos menus. Prie savo pomėgio grįžau tik būdamas 23 metų, kuomet išgirdęs P.Čaikovskio 1 koncertą fortepijonui troškau jį sugrot.
Nuo to ir prasidėjo, galima sakyti, manija. Sėdėjau prie instrumento po 6-8 valandas miego sąskaita.
– Kaip kilo mintis sukurti „Sleeping stars“? Apie ką ji, ką galvojai ją kurdamas?
– Dabar man muzika yra pomėgis. Kurdamas Sleeping stars aš per daug negalvojau. Man gimsta melodija iš kurios aš nuaudžiu kūrinį. O pavadinimas man labiau asocijuojasi su Vėlinėm. Degančios žvakės naktį panašios į žvaigždes danguje.
