„Tiesą pasakius, kai su komanda galvojome apie šios dainos premjerą, pasakiau, jog nenoriu interviu. Tačiau ne dėl tingėjimo, gink Dieve, čia ne mano būdas. Tiesiog, kai rašiau „Bėgam“, rašiau be jokios didesnės intencijos, kiek perklausų ji sulauks.
Man buvo svarbiausia, kad klausydami šios dainos žmonės dainuotų kartu. Norėjau greito tempo, norėjau, jog žmonės šoktų. Ir galvojau: „O jei manęs paklaus, kokią prasmę man turi ši daina? Ką aš tada pasakysiu?“. Rašydamas ją norėjau tuo mėgautis, norėjau, kad mėgautųsi ir kiti, apie nieką kitą negalvotų. Norėjau, kad ji turėtų daug lengvumo. Man ši daina kaip tik tokia“, – sakė muzikantas.
Pasak D.Montvydo, jam laisvė laisvė – tai galimybė muzikoje, kur praleidžiu didžiąją dalį savo gyvenimo, nevaržomai kurti, nevaržomai rašyti tekstus, drąsiai išsakyti savo nuomonę ir požiūrį į pasaulį.
„Man laisvė yra ir stilius. Ypač šiais laikais, kai drąsiai galime būti tuo, kuo norime. Stilius – tai tolygi saviekspresija į tai, kuo tu esi. Visada dalyvauju kūrybiniame procese, šis vaizdo klipas – ne išimtis. Buvo neapsakomai gera su stiliste nardyti po skirtingiausius stilius, ieškoti, kurti. Mes darėme viską, ką norėjome, ir tuo mėgavomės. Ir nebijojome ekstravagantiškų, gal net drąsių sprendimų“, – antrino jis.
Paskutinis D.Montvydo albumas „1987“ buvo kupinas retro, synthwave'o motyvų. Daina „Bėgam“ yra tarsi to tęsinys.
„Norėjosi įvaizdžio, kuris atspindėtų 70-ųjų madą: plunksnos, „kliošinės“ kelnės, visą veidą dengiantys akiniai. Norėjome ryškumo. Norėjome drąsos. Kokybės.
Visada norisi, kad stilius neliktų nepastebėtas, nustebintų, paliktų žymę. Man tai – iššūkis, kai kiekvieną kartą norisi nustebinti net patį save. Čia tinka apibūdinimas „nuobodu“. Kai darosi nuobodu, dingsta ir saviekspresija. Stilius įgalina didžiulę laisvę“, – pasakojo dainininkas.
Anot D.Montydo, kiekviena nauja daina, kiekvienas pasirodymas jam yra tarsi naujas atradimas.
„Viskas šį kartą nufilmuota juosta. Žinau, kad ją ryškino ne Lietuvoje. Ir tokie sprendimai, į kuriuos tikrai reikia nemažai investuoti, man suteikia kokybės standartą. Kitaip aš matyt negaliu – visame tame, ką darau, aš sieksiu maksimumo. Nors ir sau esu pats didžiausias kritikas“.
Filmavimas išties buvo pakankamai sudėtingas, komanda viską turėjome nufilmuoti per 12 valandų, tarp įvairiausių stichijų – pastovaus vėjo, lietaus, šalčio. Vis dėlto, jie turėjo konkretų uždavinį ir žinojo, ką reikia padaryti.
„Žinoma, už tai esu neapsakomai dėkingas profesionalų komandai, režisieriui Simui Lindešiui, nes vieni kitais rūpinomės tarsi šeima.
Ir nors tikrai buvo nelengva, viena iš mano laimių – įstumti save į ekstremalias situacijas. Darbo, valandų, streso prasme. Mėgstu sau sukurti tokią aurą, kuri kitų akimis gali atrodyti kaip savęs žalojimas, bet aš tada jaučiu, kad gyvenu. Jaučiu, kad esu gyvas. Net jei nežinau, kas laukia finale.
Kitam laimė yra saugumas. Ir viskas su tuo gerai. Tuo mes ir panašūs – kokie skirtingi ir kartais vienodi galim būti.
Ir visi vienodai kartais norime pabėgti nuo to, kas vyksta, paskęsti momentinėje akimirkoje. Dainuoti. Džiaugtis vasaros gaivališkumu. To ir linkiu“, – sakė jis.
