Nors man ši „Eurovizija“ – pirmoji, todėl jos užkulisių negaliu palyginti su anksčiau buvusiomis, trumpai papasakosiu apie tai, ko nemato televizijos žiūrovai.
Dėmesys Ukrainai
Iš pernai nugalėjusios Ukrainos didžiausio Europoje dainų konkurso organizavimą perėmusi Jungtinė Karalystė atidavė duoklę kariaujančiai šaliai. Jau kelias savaites eurovizinėmis nuotaikomis alsuojantis Liverpulis į šią muzikinę šventę įnešė gausybę ukrainietiškų „prieskonių“.
Ukrainos vėliavos, tautiniai motyvai ir atributika matyti ne tik Liverpulio gyventojų namų balkonuose ir languose, bet ir viešosiose miesto erdvėse. Iš tiesų nustebau pamačiusi, kad Ukrainos dvispalvė puošia kone kas antro pagrindinėse gatvėse esančio restorano ar parduotuvės vitriną.
Suvenyrų kioskeliuose, kuriuose įprastai galima įsigyti su Jungtine Karalyste ar konkrečiai Liverpuliu susijusios atributikos, dabar puikuojasi ir Ukrainos vėliavos spalvų šalikai, kepurėlės, marškinėliai.
Duoklė atiduota ir ukrainiečių muzikai. Netoliese Liverpulio arenos įkurtame „Eurovizijos“ kaimelyje, į kurį susirenka tūkstančiai vietinių ir iš visos Europos suplūdusių konkurso gerbėjų, kas vakarą pagal tam tikrą temą pasirodo garsūs Jungtinės Karalystės ir kitų šalių atlikėjai, taip pat – buvę „Eurovizijos“ dalyviai.
Eurovizinis pirmadienis čia buvo skirtas Ukrainos pagerbimui. „Tai yra Ukraina“, – taip pavadinta visos dienos programa, kurią susirinkę į eurovizinį kaimelį galėjo išvysti ir išgirsti „Eurovizijos“ fanai.
Koncertinėje programoje savo dainas atliko tokie garsūs Ukrainos atlikėjai bei grupės, kaip Antytila, Jerry Heil, pernai Lietuvoje koncertavusi ukrainiečių repo atlikėja Alyona Alyona, prieš pora metų į geriausiųjų penketuką patekusi ir mūsų šalyje nemažą gerbėjų ratą subūrusi grupė Go_A bei šių metų Ukrainos atstovai „Eurovizijoje“ Tvorchi.
Ketvirtadienį, prieš antrąjį „Eurovizijos“ pusfinalį, ant scenos čia savo dainas atliko ir 2016 metais konkursą laimėjusi Jamala.
Kaip jau turėjusi galimybę stebėti finalo generalinę repeticiją iš arti, galiu konstatuoti, kad Ukrainos jame taip pat bus su kaupu – žiūrovai išvys itin jautrius ir įspūdingus žymiausių šalies „Eurovizijos“ atstovų pasirodymus.
Viskas sukasi apie muziką
Bilietus į areną šiemet spėjo įsigyti tik patys greičiausi ir kantriausi – jie buvo iššluoti per kelias akimirkas.
Beje, nors konkursu aktyviai nesidomintiems gali atrodyti, kad eurovizinės savaitės metu žiūrovai dalyvių pasirodymus gali išvysti tik pusfinaliuose ir didžiajame finale, iš tiesų į areną žmonės plūsta kasdien – bilietai parduodami ir į generalines dalyvių repeticijas, kurios atrodo taip pat, kaip ir tai, ką vėliau galima pamatyti televizijos ekranuose.
Pavyzdžiui, pirmadienį arenoje dvi generalines repeticijas turėjo pirmojo pusfinalio dalyviai. Pirmoji būna uždara, ją stebėti gali tik žiniasklaidos atstovai.
Antroji, jau vakare, būna prieš žiūrovų minią, tad dalis žmonių atlikėjų pasirodymus pamato anksčiau, nei televizijos žiūrovai. Tas pats vyko ir trečiadienį, prieš antrąjį pusfinalį.
Beje, anksčiau šios išvakarėse prieš pusfinalius vykstančios generalinės repeticijos su žiūrovais buvo dar svarbesnės, nes jose savo balus dalyviams skirdavo tarptautinė žiuri. Šiemet nuspręsta taisykles kiek pakeisti ir tuos, kas laimi didžiojo finalo bilietą, leisti išrinkti tik žiūrovams.
Generalinių repeticijų bilietai taip pat buvo išgraibstyti per keliolika minučių. Tiesa, net ir nespėję įsigyti bilietų į areną, konkurso gerbėjai labai liūdėti neturėtų – jau minėtame „Eurovizijos“ kaimelyje kasdien nuo vidurdienio iki vėlyvos nakties renkasi tūkstančiai bendraminčių, ant scenos pasirodo net ir šių metų konkurso dalyviai.
Šių metų eurovizinis kaimelis išties nuostabus – didelė scena, daugybė maisto ir gėrimų furgonėlių, atsiverianti įspūdinga miesto panorama. Dalis lankytojų stoviniuoja prie scenos, o kiti pasirodymais ir muzika mėgaujasi tiesiog prisėdę šalia ant pievelės.
Organizacinė pusė ir žurnalistų darbas
Nors, kaip jau minėjau, palyginti su kuo neturiu, bet net ir kalbėdamasi su kolegomis, kurie „Eurovizijos“ renginiuose buvo ne kartą, iš jų išgirstu tą patį – viskas suorganizuota praktiškai be priekaištų, sukasi it šveicariškas laikrodukas.
Kaip sako kolegos, ypač skirtumas jaučiasi palyginus su praėjusiais metais. Pernai Italijoje, Turine, vykęs konkursas buvo kiek chaotiškas, gyvenimas virė pietietišku ritmu, arenoje dirbantys žmonės sunkiai kalbėjo angliškai, tad ko paprašydavai, to negaudavai.
Šiemet situacija kardinaliai kitokia – britai išties moka būti labai svetingi ir malonūs, akimirksniu išsprendžia visas problemas, turi atsakymus į visus klausimus.
Žiniasklaidos atstovams skirtas didžiulis iš dviejų erdvių sudarytas centras, kuriame – daugybė stalų, televizorių, ganėtinai neblogai veikiantis internetas. Viskas, ko reikia komfortabiliam darbui.
Tiesa, žiniasklaidos centras šįkart yra kiek toliau nuo arenos, dėl ko šiek tiek apmaudu, nes čia rečiau užklysta „Eurovizijos“ dalyviai.
Žurnalistai, operatoriai ir fotografai į pačią areną stebėti dalyvių pasirodymus patekti gali vos tris kartus – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, vykstant rytinėms dalyvių generalinėms repeticijoms, kuriose nedalyvauja žiūrovai.
Leidžiama fotografuoti ir filmuoti pasirodymus, nuotraukas naudoti galima iškart, o vaizdo medžiagą – tik pasibaigus repeticijai, viešinamas turinys turi neviršyti dviejų minučių, iš vieno pasirodymo – ne daugiau nei 30 sekundžių.
Apibendrindama galiu pasidžiaugti, kad visa organizacinė pusė yra itin profesionali, o iš arti pamatyti tokio lygio renginio užkulisius yra nepaprastai įdomu.
