Paminėjęs jubiliejų Kauno filharmonijoje, gegužės 6-ąją jis Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje rengia koncertą „La via del destino“, kuriame skambės įvairiausio stiliaus muzika, dainuos sukaktuvininkas, jo šeimos moterys – dukra Barbora, žmona operos sopranas Kristina Zmailaitė, gros Čiurlionio, Baltijos gitarų kvartetai ir „Archi Quartett“ bei kiti. Geresnės gimtadienio šventės nei koncertas muzikui ir negalėtų būti.
- Edmundai, kaip nutiko, kad mažoji dviejų dainininkų dukra pasirinko arfą, ne vokalo studijas, kaip vyresnioji?
Arfos ji norėjo nuo darželio laikų. Reikia padėkoti ansambliui „Musica humana“ ir jo projektams, kuriuose dažnai dalyvaudavome, o juose skambėdavo arfa. Elžbieta, kaip ir Barbora, – užkulisių vaikas, vis matydavo mus scenoje. Nuvedžiau ją į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mokytoja iškart įvertino gebėjimus ir štai, prašom, – arfa stovi ir namuose. Elžbieta groja ja kiekvieną dieną, kuria, improvizuoja – gražu stebėti. Kai kitam vaikui reikia pabūti vienam, užsidaro kambaryje, o mūsų Elžbieta eina skambinti – pati ieško garsų, kažkur išgirstą melodiją atkartoja arfa. Pernai, kai automobiliu keliavome į Italiją, ji dainavo apie tai, ką mato pro langą, – kelios dainos tikrai buvo vertos dėmesio.
Kol neturime anūkų, esame jauna šeima (juokiasi). Ir, kai stuktelėjo į nugarą 50, pagalvojau: ar čia reikėtų pristabdyt ir filosofuoti, ieškoti prasmių, skaičiuoti, ką esu nuveikęs?.. Neieškau, nors visada esu nepatenkintas savimi, noriu viską daryti geriau, tobuliau, noriu dar stipriau spausti save meniniuose projektuose. Bet filosofijoms nėra laiko – artėja mano rengiamas festivalis, – Švento Jurgio meno sezonas Marijampolėje. Mačiau tokio festivalio poreikį gimtinėje, užtat džiaugiuosi šiuo sumanymu ir jo išpildymu. Esu laimingas, apsuptas savo moterų meilės ir mylintis. Nesigręžioju atgal, žvelgiu tik į priekį, nes ten yra dar ką pamatyti.
- Šis koncertas – draugams vietoje jubiliejinio baliaus?
Jau paminėjom gimtadienį Kaune su simfoniniu orkestru, koncertas Vilniuje – irgi tarsi draugų susiėjimas. Labai džiaugiuosi, kad publika laukia mano idėjų, kūrybos. Užtat su bičiuliais ir kviečiame į draugišką susibėgimą, pagrojimą kartu.
- Viena koncerto viešnių – dukra Barbora. Kaip būsimos scenos profesionalės vokalą vertina tėtis?
Nenoriu girti, bet ji turi Dievo dovaną – stiprų, gražų balsą. Kolegos sako, kad tėvus ji jau dabar perspjauna. Kauno koncerte Barbora su orkestru atliko rimtus kūrinius – pasirodė labai gražiai. Su Kristina stebėjome iš šalies ir viduje labai džiaugėmės.
- Jaučiatės ir esate jaunas, o kokio amžiaus tenorai pasiekia brandą?
Viskas priklauso nuo organizmo ir karjeros intensyvumo. Kiti, būna, karjerą baiga jau penkiasdešimties ar penkiasdešimt penkerių. Esu bendravęs su legendiniais solistais, kurie pasakodavo savo istoriją, gyvenimą ne tokiu tempu, kaip šiandien. Vadybininkai anais laikais tausodavo dainininką, spektakliai būdavo bent jau kas antrą dieną, kad balsas pailsėtų, gastrolėse keliaudavo ne lėktuvais, o traukiniais – viskas vyko lėčiau. Vieni karjerą baigia 60-ies, o kiti ir mano amžiaus scenoje nesulaukia. Ir pats iatyriau sveikatos išbandymų, bet viskas praėjo. Dairausi tik į ateitį.
- Kokios dovanos džiugintų pusamžį solistą?
Žmonių šiluma, atvirumas. Tik tai. Gėlių tikrai nereikia, nes po koncerto Kaune supratau, kad automobilio bagažinė joms per maža.
Edmundo Seiliaus jubiliejinis koncertas „La via del destino“. Gegužės 6 d. 19 val.