Režisierius atkreipė dėmesį, kad jo ankstesnis pasisakymas apie „Katarsį“ ir su tuo susijusias visuomenės nuotaikas sulaukė milžiniško atgarsio, kurio jis pats nesitikėjo. Tokį dėmesį paskatino, anot jo, ne tik grupės pasirodymas, bet ir daug gilesnės priežastys – tai, ką ši istorija atspindi apie mus pačius.
„Mano prieš tai rašytas postas apie „Katarsį“ sulaukė beveik 16 000 laikų, 400 pasidalijimų ir tiek pat komentarų. Kas yra neįtikėtina turint tiek sekėjų kiek aš. Tai, kas gi čia įvyko?
Parašiau, kad tai tiesiog gera jaunimo roko grupė. Ir, kad jai nereikia taikyti kitokių kriterijų, tikėtis geros poezijos ar gražios suknelės. Ir, gerai, kad atviros ir jaunos širdys gali plakti „Eurovizijos“ scenoje.
Bet žinoma tiek dėmesio šis postas susilaukė ne dėl to. O dėl to, kad ne kiek aš, o pati „Katarsio“ istorija palietė vieną opiausių mūsų temų. Tai nuolatinis mūsų savęs menkinimas ir nemokėjimas savęs vertinti. Tai mūsų skaudus Achilo kulnas. Todėl užgautas jis susilaukia tokios ūmios reakcijos, gausybės laikų ir komentarų.“
Pasak O. Koršunovo, šis atvejis dar kartą atskleidė skaudžią lietuvių savivertės problemą – mūsų polinkį abejoti savimi, nepasitikėti savais žmonėmis ir skaudžiai reaguoti į tuos, kurie išdrįsta išsiskirti ar būti sėkmingi.
„Galbūt tai mūsų istorinis prakeiksmas, bet mes esam labai liguistos savivertės. Todėl negalim pakęsti kitų pergalės ir greit puolam tapatintis su pralaimėjusiais. Sėkmės istorijos mus erzina, o nesėkmės mus guodžia.
Talentingų ir laimingų mes nekenčiam, o kenčiančias vidutinybes mylim. Didžiausia klaida pas mus – kurti sėkmės istoriją. Pasaka apie laimingą pabaigą – ne mums. Labiausiai mes nekenčiam išsišokėlių.
Mes įpratę slėptis, ir išsišokėliai mums pavojingi, nes gali išduoti mūsų slėptuves. Mes žiūrim iš istorinių miškų glūdumos, į tuos, kurie spinduliuose, ir jiems pavydime. Bet į šviesą neišlendam. Mūsų ausis rėžia viskas, kas garsu. Mes tyliosios kultūros adeptai. Ir visgi, kaip niekas kitas trokštam šviesos, garso ir didybės. Todėl ir vertinimai mūsų tokie liguisti“, – apmaudo neslėpė jis.
O. Koršunovas pažymi, kad „Katarsio“ istorija tapo savotišku lakmuso popierėliu – jie patyrė tiek negailestingą kritiką, tiek staigų ir emocingą palaikymą.
„Katarsis“ prėjo visus pragaro ratus. Iš pradžių jį žiauriai sukritikavo ir pažemino. O po to jau susitapatino su nuskriaustaisiais ir nepagrystai išgyrė. Geresnio piaro pas mus tikėtis ir negalima.
Su tuo galima sveikinti „Katarsį“. O ar mes sugebėsim pasimokyti iš šitos istorijos? Kol mes neišmoksim vertint patys savęs, niekas mūsų neįvertins“, – įsitikinęs režisierius.