Jazzu – nuolatinė „Midsummer Vilnius“ scenos viešnia, tačiau šią vasarą ji sugrįžta su išskirtiniu pasirodymu. Liepos 16-ąją Valdovų rūmų Didžiajame kieme skambės jos legendinė programa su orkestru – ta pati, kuri 2016-aisiais pradėjo festivalio istoriją. „Tą vakarą susitiko muzika, meilė ir svajonė“, – prisimena Justė. Būtent taip gimė festivalio dvasia – gyva iki šiol.
Specialiame festivalio interviu – Jazzu pasakoja apie du pasaulius: scenos ekstazę ir po jos ateinančią tuštumą, bei sapnus, kurie pranoksta realybę.
– Kaip atrodo tavo rytas prieš ypatingai svarbų pasirodymą?
– Prieš koncertus visi jau žino – prie manęs geriau nelįsti, nekalbinti, neskambinti. Artimiausi žmonės ir komanda supranta – tuo metu man reikia visiškos izoliacijos.
Dažniausiai nebegaliu net valgyti – panyru į save, daug kvėpuoju, medituoju. Kartais – darau jogos pratimus. Anksčiau, iš baimės, užsiimdavau visai kitokiais dalykais… Bet mamystė padarė savo. (juokiasi).
– Ar teko ką nors paaukoti, kad būtum scenoje? Kitas svajones, santykius?
– Visą laiką buvau labai sveikoj aplinkoj, tarsi sveikam burbule. Aišku, būta ir šiek tiek destruktyvių momentų – kai per mažai pailsėta, kai aplink atsirado netinkamų žmonių. Kol esi jaunas, atrodo, kad visas pasaulis tau po kojom, kad kūnas amžinas – kaip ir siela. Bet taip nėra. Buvo etapų, kai teko paaukoti sveikatą, šeimos šventes, laisvalaikį. Ir visa tai anksčiau ar vėliau atsisuka – į didelę nemeilę sau, su kuria paskui tenka ilgai dirbti.
– Karjeros momentas, kuris iki šiol sukelia šiurpuliukus?
– Paskutinis atsisveikinimo koncertas su Leonu Somovu. Stoviu scenoje, o ten – gal kokie 15 tūkstančių žmonių. Visi dainuoja, kiekvieną dainą, žodis žodin. Ir tada tarsi supranti – tai jau viskas? Stoviu scenoj, ir galvoje sukasi mintys: „Kas tau negerai, Juste? Kodėl jūs taip padarėt? Pažiūrėk, kiek čia žmonių...“
– Jei ne ši profesija, kur save įsivaizduotum?
– Anksčiau kartais sakydavau, kad įsivaizduoju save kokia someljė – neduok Dieve… Nereikėtų to daryti gyvenime (juokiasi). Esu sakiusi, kad galėčiau būti muay thai kovotoja, bet iš tiesų į muay thai einu tik išsikrauti – tikrai negalėčiau būti jėgos fronte, jokiu pavidalu. Tai greičiausiai būčiau šamanė. Arba kino režisierė.
– Keistas sapnas, kurį iki šiol prisimeni?
– Berods Salvadoras Dalí yra išleidęs knygą apie savo sapnus. Tai jei aš kada nors išleisiu savąją – tikrai, tikrai jį perspjausiu. Pirmas sapnas, kuris šovė į galvą – labai ryškus: sapnavau, kad patekau į kažkokią požeminę dimensiją, į kurią reikėjo leistis žaliais, markerio spalvos vamzdžiais – kartu su voverėm, kurios šaudė į kosmosą.
Nusileidi – ir pirmiausia turi išgerti šotą. Tave pasitinka plastikiniai manekenai-barmenai, stovintys prie baro. O tada patenki į vietą, kur susitinka visos stichijos. Pilna žmonių – lyg festivalis, lyg Venecija, tik čia ir jūra, ir vandenynas, ir žvaigždės, ir saulė – viskas vienu metu. Virš viso to skraido didžiulis baltas dramblys, o ant jo pilvo – restoranas! Viskas siūbuoja: žvakės siūbuoja, oras siubuoja… ir tai buvo tik pati sapno pradžia...(juokiasi)
– Be ko neįsivaizduoji savo užkulisių?
– Tikriausiai, be šurmulio po koncerto. Kai susirenka visi draugai, šeima, ir mes švenčiam tai, kad įvyko koncertas, kad pavyko tiek sukurti. Visi klega, džiaugiasi, o tuo metu pas mane ateina Ponas Nuovargis ir Ponia Tuštuma. Ta šventinė atmosfera – tarsi būčiau iškirpta iš vienos realybės ir įmesta į kitą dimensiją. Nes buvimas scenoje tikrai išskraidina – reikia laiko sugrįžti į žemę, vėl integruotis.