Tai išties puiki proga parodyti visai Lietuvai koks dainingas ir kūrybingas yra šis kraštas. Ypatingai dėl to, kad šie metai Kėdainiams ypatingi – miestas paskelbtas Lietuvos kultūros sostine.
Tačiau vos spėjus paskelbti apie šį kultūrinį įvykį, kai kurie neslėpė nuostabos dėl to, kaip gi buvo atrinkti choristai ir kas vadovaus Kėdainių chorui.
Paaiškėjus, kad miesto vardą garsins teismo salėse linksniuojama choro vadovė, gyventojams kilo klausimas – nejau Kėdainiai nebeturi kitų chorvedžių?
Arūnas Sakalauskas – apie nepagražintą brandžią tėvystę, įveiktą sunkų etapą ir naujus namus
Kaipgi vyko choristų atranka?
Nors projektas reklamuojamas per televiziją ir tiems, kurie seka televizijos naujienas bei kultūros renginius, jis yra anokia naujiena, Kėdainiuose visgi yra žmonių, kurie teigė kai ko nežinoję. Ne to, kad toks projektas bus, o to, kaip ir kada galima jame dalyvauti.
Susiję straipsniai
Tiesa, sunku pasakyti, kas dėl to kaltas – ar per maža buvo projekto sklaida, ar pačių kultūrininkų per mažas iniciatyvumas ir tiesiog netyčiom praleista gera proga.
Projekto prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas „Rinkos aikštei“ sakė, kad informacija apie dalyvavimą projekte buvo skleidžiama per vietos kultūros bendruomenės kanalus, partnerių tinklus ir tiesiogiai patiems atlikėjams. Tiesa, kokie tie konkretūs kanalai, taip ir liko neįvardyta.
Kodėl nebuvo paskelbta vieša, visiems prieinama atranka savivaldybės puslapyje, vietinėje spaudoje ar pačios televizijos interneto svetainėje?
„Projektas buvo organizuojamas riboto laiko sąlygomis, todėl pasirinktas tikslinis informacijos sklaidos modelis“, – sako S. Urbonavičius.
Jis pridūrė, kad choristų atranką vykdė projekto organizatorių atstovai kartu su muzikiniais konsultantais, turinčiais patirties chorinės veiklos srityje, o atrankoje dalyvavo daugiau kandidatų nei buvo numatyta vietų chore.
„Galutinė choro sudėtis buvo suformuota atsižvelgiant į projekto formatą, meninius poreikius ir ansamblinį suderinamumą.
Dalyvauti galėjo visi, kurie sužinojo apie atranką ir išreiškė norą dalyvauti, atitiko pagrindinius projekto reikalavimus bei galėjo įsipareigoti projekto intensyvumui“, – informavo projekto prodiuseris.
Choro vadovė – tarp repeticijų salės ir teismo rūmų
Tačiau nusiskundimai, kad ne visi norintys dalyvauti projekte, tą padaryti galėjo, yra tik viena kai kurių gyventojų nuostabą kelianti dalis. Kita – pasirinkta choro vadovė, kuria tapo teisiama mero bendražygė Daiva Makutienė.
Niekas negali paneigti jos ilgametės patirties ir nuopelnų Kėdainių kultūrai vadovaujant vaikų popchorui „Perliukai“. Tačiau šiandien ši pavardė linksniuojama ne tik kultūrinėse apžvalgose, bet ir prokuratūros pranešimuose.
D. Makutienė šiuo metu mina teismo slenkstį baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo (BK 182 str. 1 dalis).
Istorija, prasidėjusi nuo anoniminio tėvų skundo dėl galimai rinktų nelegalių rinkliavų į asmeninę sąskaitą už paslaugas, kurios turėjo būti nemokamos, pasiekė lūžio tašką. Nors tyrimas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo buvo nutrauktas, prokurorai surinko pakankamai įrodymų, kad perduotų bylą teismui dėl galimo jos sukčiavimo.
Prokuratūros duomenimis, politinės jėgos – socialdemokratų – sąraše į tarybą patekusi mero Valentino Tamulio bendražygė teisme turės pasiaiškinti, kodėl tėvai kas mėnesį jai pervesdavo solidžias sumas, kai oficialiai „Perliukų“ būrelis deklaruojamas kaip nemokamas.
Kyla retorinis klausimas, ar Kėdainių kraštas, garsėjantis muzikos tradicijomis, turi tik vieną chorvedę? Ar mieste neatsirado nė vieno kito profesionalo, kurio reputacija būtų nepriekaištinga ir kuriam nereikėtų tarp repeticijų vykti į teismo posėdžius (artimiausias jų – jau sausio 20 dieną)?
Pasirinkimas patikėti reprezentacinę miesto misiją asmeniui, esančiam teisiamųjų suole, meta ilgą šešėlį ne tik ant paties choro, bet ir ant viso Kėdainių rajono įvaizdžio.
Chorvedę išrinko projekto organizatoriai Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrius, gavęs spaudos klausimus, nurašė viską renginio organizatoriams ir nurodė kreiptis į juos. Nors pastarieji teigė, kad apie renginį informacija buvo skleidžiama per vietos kultūros bendruomenės kanalus, bet gal savivaldybės skyrius visgi nėra kultūrinis kanalas?
Tikrai įdomu, kodėl savivaldybė, kuri turėtų būti labiausiai suinteresuota skaidriu savo krašto atstovavimu, slepiasi už prodiuserių nugarų?
S. Urbonavičius, paklaustas, kaipgi buvo išrinkta choro vadovė ir ar buvo daugiau kandidatų, atsako aptakiai – choro vadovas buvo parinktas atsižvelgiant į profesinę patirtį, darbo su kolektyvais kompetenciją ir galimybę užtikrinti projekto įgyvendinimą per nustatytą laikotarpį. Sprendimas buvo priimtas projekto organizatorių atsakomybe.
Tiesa, klausimas, kaipgi sostinėje gyvenantys pramogų pasaulio rykliai sužinojo, į ką reikėtų kreiptis? Naivu būtų galvoti, kad jie žino kiekvieno miesto ir miestelio kultūros bendruomenės šviesulius. Logiška būtų spėti, kad choro vadovo kandidatūra jiems buvo pasiūlyta nurodant konkretų asmenį. Tik pamiršta viena smulkmena – niekas nesiteikė užsiminti, kad tas asmuo dabar varsto teismo duris.
S. Urbonavičius-Samas patikino, kad jie nebuvo informuoti apie išrinktosios choro vadovės vykstančius teisminius procesus.
„Choro vadovo pasirinkimas buvo grindžiamas išimtinai profesiniais ir kūrybiniais kriterijais, neturint duomenų, galinčių kelti abejonių. Choro vadovės veikla šiame projekte apsiriboja iškirtinai menine ir organizacine atsakomybe“, – sako Samas, taigi panašu, kad reputaciniai klausimai čia nebuvo pagrindiniai.
O ir ar turėtų būti? Juk tai privatus komercinis projektas. Dalyvių reputacija rūpėti turėtų atstovaujamam miestui, o ne projekto organizatoriams.
Nekaltumo prezumpcija, bet su išlygomis Pati D. Makutienė sako, kad sulaukusi projekto organizatorių siūlymo tapti Kėdainių choro vadove projekte, sprendimą priėmė vadovaudamasi profesiniais motyvais, ilgamete patirtimi ir atsakomybe choristams.
„Informuoju, kad sausio 20 d. vyks teismo posėdis, o iki galutinio sprendimo galioja nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka.
Todėl jokie išankstiniai vertinimai neturėtų būti siejami nei su manimi, nei su choro veikla. Viešojoje erdvėje skelbiama informacija turėtų būti atsakinga, pagrįsta faktais ir nepažeidžianti asmens teisių, garbės ir orumo“, – sako D. Makutienė.
Ir iš tiesų, kol teismas nepaskelbė nuosprendžio, ji laikoma nekalta. Tačiau viešajame gyvenime, ypač politikoje bei atstovaujant visai bendruomenei nacionaliniu lygmeniu, galioja ne tik Baudžiamasis kodeksas, bet ir politinė bei visuomeninė moralė bei etika.
Ar choro dalyviai – jauni žmonės nuo 14 iki 35 metų – gauna tinkamą pamoką? Jie mato pavyzdį, kad net ir esant rimtiems kaltinimams sukčiavimu, politinis užnugaris ir pažintys leidžia išlikti prožektorių šviesoje.
Choro vadovas yra kolektyvo veidas, jo vertybinis stuburas. Kai šis stuburas braška teismo salėje, nukenčia visas ansamblis. „Didysis chorų mūšis“ yra ne tik dainų konkursas. Tai miestų garbės ir bendruomeniškumo varžybos, o Kėdainiai į šį „mūšį“ žengia nešdamiesi sunkų reputacinį bagažą.