– Po jūsų vizito Lietuvoje prabėgo ketveri metai. Kokie posūkiai per tuos metus įvyko jūsų karjeroje? Kuo pasipildė jūsų Lied žanro bei operos pastatymų repertuaras? Ar pavyko įgyvendinti seną svajonę – sudainuoti Roberto Schumanno 35-ąjį opusą?
– Manau, didžiausias pokytis yra tai, jog kaip menininkas tapau daug laisvesnis. Žinoma, mano repertuaras ir toliau plėtėsi tiek Lied, tiek operos žanruose, tačiau kur kas svarbiau, kad aš vis labiau pasitikiu savo meniniais instinktais. Prieš gerus dvidešimt metų dainininkas buvo vertinamas visų pirma už tai, kaip gerai jis atliko kūrinį. Šiandien mums tenka atsakyti į klausimą, kodėl vieną kūrinį dedame šalia kito ir kaip tai veikia klausymosi patirtį.
Programos sudarymas savaime tapo kūrybiniu veiksmu. Ir tai labai įdomu, nes ta pati daina gali skambėti visiškai skirtingai, priklausomai nuo to, kas atliekama prieš ją ar po jos. Šių ryšių kūrimas man tapo vienu iš didžiausią pasitenkinimą teikiančių darbo aspektų. O manoji R. Schumanno „Kerner-Lieder“ („12 dainų pagal Justiną Kernerį“) interpretacija pagaliau pasiekė sceną – su didžiuliu malonumu jas atlikau keletą kartų. Ir to tikrai buvo verta laukti, nes tai – vieni gražiausių vokalinės muzikos kūrinių, kuriuos parašė R. Schumannas. Šis ciklas atliekamas ne taip dažnai, nes jis yra techniškai ir emociškai sudėtingas, tačiau turi nepaprastą poveikį klausytojams. Kiekvieną kartą, kai dainuoju šį opusą, suvokiu, kodėl tiek daug metų svajojau jį atlikti.
A. Armonaitė – apie tai, ką veikia dabar, valdžios skandalus ir ar grįš į politiką
– Neseniai tapote tarptautinio festivalio „LIEDBasel“ ambasadoriumi. Kuo jums ypatingas šis įvertinimas, ką jis reiškia jūsų profesiniam tobulėjimui ir kuo įpareigoja?
– Man „LIEDBasel“ festivalis patinka tuo, kad jis suteikia menininkams laisvę būti drąsiems. Tai gali skambėti keistai, bet meninis tobulėjimas retai vyksta komforto zonoje. Mūsų profesijoje lūkesčiai dažnai būna labai dideli, todėl daugelis muzikantų pradeda bijoti nesėkmės. Mes tiek daug laiko skiriame tam, kad nedarytume klaidų, jog kartais pamirštame, kokie svarbūs yra smalsumas ir eksperimentavimas. „LIEDBasel“ sukuria visiškai kitokią atmosferą. Tai vieta, kur menininkai gali išbandyti naujus dalykus, tyrinėti naujas idėjas ir mokytis per patį procesą. Toks požiūris yra nepaprastai vertingas, todėl tapti festivalio ambasadoriumi man yra didžiulė garbė.
Susiję straipsniai
Būdamas juo galiu skleisti „LIEDBasel“ vardą visame pasaulyje ir skatinti tiek muzikantus, tiek klausytojus atrasti šį nuostabų festivalį. Tai ne tik nuostabi vieta, kur gali mokytis jauni menininkai, tai – viena iš įdomiausių vietų visiems, kurie myli dainą. Kiekvienais metais vienai savaitei Bazelis tampa tikru Lied žanro pasaulio centru, ir aš raginu kiekvieną šio žanro entuziastą bent kartą ten apsilankyti.
– Šių metų koncertui Pažaislio muzikos festivalyje parinkote programą, kurią galima būtų pavadinti Lied žanro kvintesencija. Kuo jums ypatingas ir svarbus kiekvienas iš autorių? Ar šį kartą Gustavo Mahlerio ciklas taps koncerto ašimi?
– Parinkau šią programą, nes joje susitinka kompozitoriai, kurie, nepaisant skirtingos kilmės, tiesiogiai kreipiasi į žmogaus širdį. Pastaruoju metu daug galvojau apie Felixą Mendelssohną-Bartholdy. Mane žavi ne tik nepaprastas jo kompozitoriaus talentas, bet ir gebėjimas suartinti žmones. Įsteigęs Leipcigo konservatoriją, jis sukūrė vieną įtakingiausių muzikos institucijų Europoje. Jo įtaka siekė kur kas toliau, nei jo užrašytos natos. Jo muzikoje glūdi retas elegancijos, šilumos ir žmogiškumo derinys.
Būdas, kuriuo jis kuria melodiją ir atmosferą, pasižymi natūraliu grožiu. Visai kitokiu būdu tai pasireiškia G. Mahlerio kūryboje. Jo dainos siekia užmegzti tiesioginį emocinį ryšį su klausytoju. Muzika ne tik papildo poeziją, bet ją pagilina bei sustiprina. G. Mahleris imasi visuotinių žmogiškųjų patirčių – meilės, ilgesio, atminties, gamtos, netekties – ir paverčia jas kažkuo giliai asmenišku. Taip, G. Mahlerio dainos sudaro šio koncerto emocinį centrą, nes jos yra vienas giliausių apmąstymų apie tai, ką reiškia būti žmogumi.
– Kaip tarp vokiečių kompozitorių atsirado britas George‘as Butterworthas? Lietuvos publikai jis visiškai nežinomas, papasakokite apie jį plačiau.
– G. Butterworthas yra vienas iš didžiausių Anglijos muzikinio palikimo lobių, nors už anglakalbio pasaulio ribų jis, nors tai ir stebėtina, yra mažai žinomas. Jo gyvenimas tragiškai nutrūko, kai jis žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu, būdamas vos trisdešimt vienerių metų.
Man jis daugeliu atžvilgių yra dvasinis Franzo Schuberto palikuonis. Jo partitūrose nėra daug natų, nėra didingų gestų, tačiau po paviršiumi slypi nepaprastas gilumas ir emocinis subtilumas. Mane žavi tai, kad G. Butterworthas ir G. Mahleris kūrė beveik tuo pačiu metu. Nors jų muzikinė kalba labai skiriasi, juos dažnai traukia panašios temos: gamta, jaunystė, atmintis, laikinumas ir laiko tėkmė. Klausantis jų kūrinių vienas paskui kitą, susidaro įspūdis, kad jie kelia tuos pačius klausimus, tačiau gauna skirtingus atsakymus.
Kartais pagalvoju, kad jei F. Schubertas būtų gimęs Anglijoje šimtmečiu vėliau, jis turbūt būtų sukūręs kažką labai panašaus į G. Butterwortho kūrybą.
Asmeninio albumo nuotr.
– Kamerinės muzikos dainininkams tenka dainuoti įvairiausiomis kalbomis. Ar jums niekada nekilo mintis kada nors parengti bent keletą dainų iš Lietuvos kompozitorių kūrybos? Gal netgi lietuviškai?
– Negaliu pasakyti, kad lietuvišką repertuarą pažįstu taip gerai, kaip norėčiau. Vis dėlto turėjau progą atlikti keletą lietuviškų ir latviškų dainų, dalyvaudamas projekte su akordeonininku Martynu Levickiu ir latvių vargonininke Iveta Apkalna. Tai buvo nuostabi patirtis. Būnant Lietuvoje man visada didelį įspūdį palieka nepaprasta vokalinės tradicijos galia. Nesvarbu, ar kalbame apie chorus, liaudies muziką, ar šiuolaikinę vokalinę kultūrą – dainavimas užima ypatingą vietą lietuvių gyvenime. Man visada įdomu atrasti naują repertuarą, naujas kalbas ir naujus muzikos pasaulius, todėl ateityje tikrai norėčiau gilintis į lietuvišką muziką.
– Kiekviena balso kategorija turi savų ypatumų ir yra savaip svarbi. Taip jau tradiciškai susiklostė, kad klasikinės muzikos, ypač operos pasaulyje, tarp vyriškų balsų aukščiausiai kotiruojamas yra tenoras. Ypatingai vertinami ir tikri bosai, paskutiniu metu sparčiai kyla kontratenorų reitingai. O ką reiškia būti baritonu? Tiek apskritai visoje muzikos industrijoje, tiek jums asmeniškai?
– Baritonas yra įdomus balso tipas, nes jis labai artimas natūraliam kalbėjimo balsui. Kartais tai gali būti laikoma trūkumu, nes klausytojus dažnai žavi kraštutinumai – soprano spindesys, tenoro herojiškumas ar boso gilumas. Baritonas užima tarpinę poziciją, bet būtent tai ir yra jo stiprybė, ypač Lied žanre. Dainoje žodžiai ir muzika yra lygiaverčiai partneriai. Kadangi baritono balsas yra toks artimas kalbai, klausytojui kur kas geriau pavyksta susitapatinti su tekstu. Baritono balsas gali perteikti kalbą labai aiškiai, kartu išlaikydamas šilumą ir lyriškumą. Manau, kad būtent ši poezijos ir muzikos pusiausvyra yra Lied esmė.
Asmeninio albumo nuotr.
– Tarp anekdotų herojų dažniausiai sutinkami sopranai ir tenorai. Ar esate girdėjęs kokį nors anekdotą apie baritonus? O gal net keletą galėtumėte papasakoti?
– Turiu jus nuvilti – nežinau nė vieno gero anekdoto apie baritonus. Galbūt taip yra todėl, kad baritonai muzikinio gyvenimo aplinkoje elgiasi protingiausiai. Tenorai sulaukia dėmesio, bosai dalijasi išmintimi, sopranai gelbėja padėtį, o baritonai patylomis išsaugo tvarką. Bent jau taip mėgstu sakyti pats sau.
– Tikiuosi, kad džiaugiatės galėdamas sugrįžti į Lietuvą, į Pažaislio muzikos festivalį ir tikiu, kad tai įvyks dar ne kartą. Ko palinkėtumėte klausytojui, susiruošusiam ateiti į jūsų koncertą?
– Savo ankstesnį vizitą Lietuvoje prisimenu su didžiule šiluma ir nuoširdžiai laukiu sugrįžimo. Labiausiai Lietuvoje man įsiminė klausytojų dėmesingumas. Kartais publika būna entuziastinga, kartais – išmananti, tačiau Lietuvos klausytojai pasižymi kažkuo ypatingu: jie klausosi nepaprastai susikoncentravę. Lied dainininkui tai yra vienas iš didžiausių komplimentų, kuriuos galima gauti. Labai džiaugiuosi, kad šį vakarą galėsiu ir vėl praleisti su nuostabiu pianistu Simonu Lepperiu, su kuriuo kiekvienas koncertas tampa nauja kelione. Nebūna dviejų vienodų pasirodymų, nes kiekviena publika įneša į šią kelionę kažką unikalaus. Tikiuosi, kad publika prisijungs prie mūsų dueto su smalsumu bei atvira klausa ir visi kartu atrasime kelią, kuriuo mus nuves muzika. Juk tai yra vienas iš didžiausių gyvo atlikimo džiaugsmų: nė vienas iš mūsų tiksliai nežino, kur nuves ši kelionė, kol jos nepradedame.