„Ugniavijo“ pavadinimas šiandien priklauso penkiems stotingiems vyrams, ugningai traukiantiems karines-istorines dainas. Pastaraisiais metais vyrų folkloro grupė „Ugniavijas“ itin laukiama patriotinių renginių scenose. Tvirtą dvasią, stiprias vertybes savo dainose skleidžiantys vyrai įsitikinę, kad iš lūpų į lūpas perduodamos senosios dainos yra kolektyvinė atmintis – tai, ką pavyko išsaugoti dešimtmečiais, kai kalbėti apie pasipriešinimą, meilę Tėvynei buvo pavojinga.
Vyrų folkloro grupės „Ugniavijas“ atliekamos partizanų dainos ateinantį savaitgalį skambės Merkinėje, penktosiose senovės dienose „Samanos“. Šiais metais jos skiriamos Lietuvos partizanų Dainavos apygardos 80-osioms metinėms. Partizanų tema atsispindės paskaitose, parodose, diskusijose, edukacijose, aktyvaus laisvalaikio renginiuose ir vakaro koncerte, kuriame prieš „Ugniaviją“ partizanų dainas atliks Judita Ikasalienė ir Romas Naidzinavičius.
Prieš pasirodymą su vienu iš grupės „Ugniavijas“ narių, K. Sadausku kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
A. Armonaitė – apie tai, ką veikia dabar, valdžios skandalus ir ar grįš į politiką
– Merkinė buvo vienas svarbiausių partizaninio pasipriešinimo centrų Lietuvoje. Labai tinkama vieta „Ugniavijas“ dainoms...
– Merkinėje dainuosime ne pirmą kartą. Būdamas čia jauti, kad istorija nėra abstrakti. Į vieną pasakojimą čia susijungia 1945-ųjų Merkinės mūšis, Dainavos apygardos atmintis ir visas Dzūkijos kraštovaizdis. Su Dzūkija turime ir asmeninį ryšį: mano gimtinė – prie Valkininkų, vieno iš mūsų grupės įkūrėjų – Martyno Švedo – šeimos šaknys yra Marcinkonyse, Laimis Motuza augo Pamerkiuose.
Susiję straipsniai
2022-aisiais dainavome Merkinės apylinkėse, prie vienos pirmųjų Adolfo Ramanausko-Vanago ir Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadaviečių. 2025-aisiais koncertavome prie Merkinės piliakalnio ir Merkinės mūšio 80-mečio minėjime. Tai pačiai sukakčiai įrašėme dainą „Penkioliktą gruodžio“. Kai koncertuojame Merkinėje, atrodo, kad daina grįžta į vietą, kur jos žodžiai įgyja tikrąjį svorį.
– Sakoma, kad partizanų dainos – pati gyviausia istorija. Ką dainos pasakoja apie jas kūrusius ir dainavusius?
– Jos pasakoja ne vien apie įvykius, bet ir apie tai, kokia buvo to laiko žmogaus vidinė būsena. Girdime jaunų žmonių baimę, namų, artimųjų ilgesį, draugystę, gedulą, tikėjimą laisve ir labai aiškų atsakomybės jausmą. Dainose – ne tik didvyrių portretai, jose – ir daug nuovargio, abejonių, suvokimo, kad tai, ką jie pasirinko, gali kainuoti gyvybę.
Perduodamos iš lūpų į lūpas, šios dainos kito, taigi, tapo kolektyvine atmintimi ir saugojo, ką norėta prisiminti, apie ką viešai kalbėti buvo pavojinga.
– Partizanai dainas kūrė bunkeriuose, miškuose, laukdami mūšio ar netekę draugo. Turbūt nėra lengva jas dainuoti?
– Dainuodami nesistengiame kopijuoti tariamai teisingo, senovinio skambesio, ieškome, ką anuomet parašyti žodžiai mums reiškia šiandien. Tikime, kad aranžuotė turi tarnauti dainai, o ne demonstruoti atlikėją.
Būna, kad vieną kūrinį brandiname labai ilgai, – mums svarbu vengti patoso ir teatrališko heroizavimo, norime kad liktų vietos tylai, liūdesiui, trapumui. Daina gyva tampa tada, kai klausaisi rimtai ir priimi jos emocinį svorį.
– Kodėl, jūsų nuomone, šiandien, praėjus daugiau kaip aštuoniasdešimčiai metų nuo Dainavos apygardos įkūrimo, partizanų dainos vis dar randa kelią į žmonių širdis?
– Todėl, kad jos kalba apie dalykus, kurių aktualumo laikas nepanaikina. Trumpa daina sutalpina tai, kam kartais prireikia daugybės knygos puslapių. Kai Europoje vėl aiškiai matome, kad laisvė nėra savaime suprantama, partizanų dainos skamba ne kaip praeityje padėtas taškas, o kaip perspėjimas ir vidinės laikysenos pamoka. Jos primena, už ką buvo kovota, ir tuo pačiu mūsų klausia, ką esame pasirengę saugoti, dėl ko aukotis?
Nuo pat ankstyvųjų grupės metų savo koncertuose pastebime jaunus žmones. Esame kalbėję apie tai, kad juos galbūt paliečia ne tik istorinė tema, bet ir tikri balsai, aiškus tekstas, galimybė dainuoti kartu, o ne tik būti muzikos vartotoju.
Jaunimui senosios dainos leidžia pajusti, kad istoriją kūrė panašaus amžiaus žmonės, kurie išgyveno tokius pat jausmus – bijojo, mylėjo, bet vis tiek darė pasirinkimus. Kai prie pasakojimo prisideda bendri pasidainavimai, žygiai ar atminties vieta, dabarties ryšys su praeitimi tampa dar stipresnis.
– Partizanų dainų surinkta šimtai, kaip renkatės, ką dainuoti? Ar yra daina, kuri jus kaskart jaudina?
– Negalėtume sąžiningai išrinkti vienos visus ir visada labiausiai jaudinančios dainos, – skirtingu laiku ir skirtingose vietose jos atsiveria nevienodai. Merkinėje ypatingą svorį turi Dzūkijos partizanų himnu tapusi daina „Ar sninga, lyja“ ir „Penkioliktą gruodžio“, kuri tiesiogiai siejasi su Merkinės mūšiu.
Repertuaras dažnai prasideda nuo dainos, kurią kas nors atsineša – jis paprastai žino melodiją ir veda, o kiti grupės nariai ieško savo balsų. Vertiname teksto jėgą, šaltinį, istorinį kontekstą, melodijos galimybes ir tai, ar daina įtikina grupės narius.
– Nuo ko prasidėjo Ugniavijas? Ar vaikystėje girdėjote partizanų dainas?
– „Ugniavijas“ susibūrė apie 2008-uosius. Tais pačiais metais įvyko pirmasis mūsų pasirodymas festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, atlikome keletą partizanų dainų. Iš pradžių Martynas dainavo su Vyteniu Jankausku, vėliau prisijungė Mindaugas, aš ir kiti. Mus siejo bendras noras atgaivinti savarankišką, stiprų vyrų dainavimą.
Pomėgis dainuoti atėjo iš šeimų, skautų aplinkos, senąsias dainas pažinome folkloro ansambliuose, dainynuose, archyviniuose rinkiniuose ir įrašuose. Svarbia atrama mums tapo Dzūkijos dainininko ir pasakotojo Petro Zalansko įrašai bei Lietuvos laisvės kovotojų dainos. Esame dainavę renginyje, kur savo pasakojimais dalijosi partizanas Juozas Jakavonis-Tigras.
Vis dėlto negalime sakyti, kad grupės repertuarą kūrėme užrašinėdami dar gyvų likusių partizanų dainas. Mums svarbu šios ribos nesumaišyti: susitikimas su liudininku ir jo dainos užrašymas yra du skirtingi dalykai.
– Ar yra dainų, kurios buvo dainuojamos ir sovietmečiu, nežinant, kad tai – partizanų dainos?
– Svarbiausios temos partizanų dainose – laisvė ir Tėvynė, atsisveikinimas su namais, motina ar mylimąja, bendražygystė, žūtis ir gedulas, ištikimybė, išdavystė, viltis sugrįžti ir tikėjimas, kad kova turės prasmę. Yra ir humoro bei satyros, ypač kalbant apie okupantus, kolaborantus. Dalis partizanų dainų sovietmečiu buvo dainuojamos, dažnai žmonės nebežinojo arba viešai nepasakojo, kaip jos atsirado.
Dainos plito žodžiu, keitėsi jų tekstai ir melodijos, autorystė slėpėsi, todėl kilmė galėjo išblukti. Vis dėlto romantizuoti nereikėtų – atvirai dainuoti partizanų dainas buvo pavojinga, tad jos dažnai gyveno šeimoje, patikimų žmonių rate arba buvo maskuojamos liaudies dainomis.
– „Samanų“ lankytojai kviečiami dainuoti kartu – jiems bus išdalintas dainynas su partizanų dainų tekstais. Ką jaučiate, kai žmonės dainuoja kartu?
– Daina gyvena tik tada, kai yra dainuojama. Klausytojas priima istoriją, o dainuojantis žmogus ją perleidžia per savo jausmą ir atmintį, – ryšys tampa asmeniškas. Išdalinti tekstai sumažina barjerą: žmogui nereikia visko mokėti iš anksto, jis gali iškart prisijungti. Mums svarbu ne klausytojų minia, kur kas svarbiau, kad atsirastų vis daugiau partizanų dainas dainuojančių žmonių. Tik taip perduodama tradicija.
Esame patyrę, ypač kai žmonės pagauna priedainį ir scenoje nebereikia vieniems nešti visos dainos, kad grupė ir klausytojas tampa viena. Skirtingi balsai gal ir nėra tobuli, tačiau atsiranda svarbesnis dalykas – bendras jausmas, bendras ritmas. Tai momentas, kai daina nebepriklauso grupei, ji tampa susirinkusiųjų patirtimi. Atlikėjui tai – viena stipriausių grįžtamojo ryšio formų.
Senovės dienos „Samanos“ „Merkinės fabrike“ – rugpjūčio 16 d. nuo 12 val. Renginį organizuoja Merkinės fabrikas. Senovės dienas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Partneriai – Merkinės kultūros centras ir Merkinės krašto muziejus. Informacinis partneris – FM99