Teatrališki britų muzikinio trio „The Tiger Lillies“, kurį 1989-aisiais įkūrė M. Jacques'as, pasirodymai ir žavi, ir šiurpina. Grupės muzika dažnai apibūdinama kaip unikalus tamsaus kabareto, pankroko, šansono ir operos elementų mišinys. Makabriškas ir melancholiškas temas grupė tyrinėja per išskirtinį Jacques'o falcetą ir akordeono skambesį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Lietuvoje ne kartą matyta grupė, parengusi naują programą, gerbėjus lapkritį nudžiugins dviem koncertais. Lapkričio 19 dieną Kaune, naujai atgimusioje kultūrinėje erdvėje „Daina“, ir lapkričio 20 dieną Vilniuje, Keistuolių teatre, legendinis trio pristatys naujausią albumą „Serenade from the Sewer“.
Naujasis albumas remiasi Jacques'o prisiminimais apie neramų devintojo dešimtmečio Soho rajoną – pasaulį, paženklintą socialinės nelygybės, skurdo, narkotikų ir nuolatinių pavojų. Prieš kelionę į Lietuvą Martynas Jacques’as atsakė į Laisvės Radzevičienės klausimus.
Ignas Grinevičius – apie tai, ką iš tiesų mano apie Dirkstį ir pajamas iš UTMA: „Uždirbu daugiausiai šalyje“
– Į Vilnių grįžtate ne pirmą kartą. Kaip prisimenate ankstesnius koncertus ir Lietuvos publiką? Kaip manote, kodėl lietuviai jus mėgsta?
Martynas Jacques‘as: Išties mums patinka groti Vilniuje, turime čia daug gerbėjų. Jūsų miestui jaučiame ne tik sentimentus, labai norisi palaikyti ir užjausti šalis, kurios turi sieną su Rusija. Rusija elgiasi baisiai – lyg vis dar būtumėte anos imperijos dalimi. Ukrainos žmonių kančios bet kuriuo momentu gali pasklisti toliau, ir tai yra siaubinga. Turbūt prie mūsų populiarumo Lietuvoje prisideda ir tai, kad jus palaikome.
Susiję straipsniai
– Grojate beveik keturis dešimtmečius. Ar laikas pakeitė požiūrį į muziką, į sceną, ar kinta temos ir muzikinės istorijos, kurias pasakojate savo klausytojams?
Martynas Jacques‘as: Grojame keturis dešimtmečius, tikra tiesa, bet svarbiausi dalykai mūsų kūryboje lieka tie patys. Mums svarbu išlaikyti stilistiką, esame sąžiningi, vadovaujamės etikos taisyklėmis – nekopijuojame nei kitų grupių, nei kitų sukurtos muzikos. Ieškome unikalaus savo skambesio.
Ypatingas politinis aspektas mūsų muzikoje radosi, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Mus piktina rusų veiksmai ir arogancija, tai atsispindi ir muzikoje.
– Kai pradėjote kurti, pasaulis buvo kitoks. Kaip šiandienos realybė – skaitmenizacija, socialiniai tinklai, nuolatinis informacijos srautas – keičia jūsų kūrybą ir santykį su publika?
Martynas Jacques‘as: Mano dainos kalba apie gyvenimą, mirtį, nelygybę, kančią, liūdesį, sielvartą, jose daug juodojo humoro, ironijos, komedijos ir absurdo. Socialiniai tinklai ir kitoks šiandienos pasaulis, kuriame gyvename, neabejotinai mane veikia, tačiau dainų temos išliko tokios pat kaip ir prieš keturis dešimtmečius. Džiaugiuosi, kad taip yra. Juk žmogaus egzistencijos absurdas, skausmas ir būties komiškumas nesikeičia per amžius.
– Kai prasidėjo karas Ukrainoje, išleidote albumą. Kaip nusprendžiate, kad pasaulio įvykiai gali tapti daina ar albumu?
Martynas Jacques‘as: Daug dėmesio socialiniuose tinkluose skiriu Ukrainai, – esu susijęs su Lenkijoje kasmet vykstančio Ukrainos kino filmų festivaliu. Peržiūriu po keletą festivaliui pateiktų dokumentinių ir vaidybinių filmų, taigi, kasmet mano žinios ir supratimas apie tai, kas ten vyksta, vis gilėja.
Esame groję Ukrainoje. Iš tiesų buvome pirmoji grupė, pasirodžiusi šioje šalyje po to, kai ten prasidėjo karas. Pasaulyje vyksta daug ir kitų ginkluotų konfliktų. Jų nekomentuoju, bent jau iki tol, kol po koncertų prie manęs prieina gerbėjai ir papasakoja, kas jiems yra nutikę. Taip susidomėjau Iranu, susidomėjau Sakartvelu, tačiau apie visus kitus ginkluotus konfliktus negaliu kalbėti, nesijaučiu užtektinai kompetentingas, kad galėčiau samprotauti.
– Kiek politikos yra „The Tiger Lillies“ muzikoje? Galbūt nekalbėti apie politiką – irgi pozicija?
Martynas Jacques‘as: Visiškai nekalbėti apie politiką šiais laikais reiškia būti stručiu, kuris slepia galvą smėlyje. Man patinka kalbėti tik apie tai, ką pats esu patyręs, ištyrinėjęs, studijavęs ir apie ką man pasakoja žmonės. Mane labiau domina gyvenimas, o socialiniai jo aspektai rūpi labiau nei politiniai.
– Juodasis humoras, kurį mėgstate savo kūryboje, dažnai suprantamas itin rimtai, kadaise esate sulaukę protestų. Ar laikui bėgant darotės nuosaikesni?
Martynas Jacques‘as: Atvirkščiai, laikui bėgant, tapome mažiau nuosaikūs, mažiau prisitaikantys prie populiariosios kultūros. Nesiekiame status quo. Nebesame madingi kairieji. Paryžiuje žmonės vaikšto su komunistinėmis vėliavomis, o aš žinau, kad Lietuvoje kūjis ir pjautuvas yra vertinami panašiai kaip svastika. Manau taip, kaip jūs.
– Ar nepraeina noras trikdyti publiką, išmušti ją iš įprasto ritmo, įelektrinti? Kas šiandien jums yra gera provokacija?
Martynas Jacques‘as: Mes vis dar provokuojame žmones – galbūt dabar mažiau senyvų krikščionių, daugiau rusų šunsnukių ir mačizmo kupinų kairiųjų. Niekada nenorėjau provokuoti tik dėl to, kad provokuočiau. Bet matydamas kvailumą ir tamsą, noriu tai daryti.
– Ką atrandate savo kūryboje, kai giliai pasikapstote savo sieloje?
Martynas Jacques‘as: Sveika rašant dainas išreikšti savo emocijas, jausmus ir tai, kaip matau pasaulį. Dainos – tam tikra terapijos forma, todėl tikrai kapstau giliai. Be juk čia nieko blogo, kaip tik atvirkščiai – geras dalykas.
– Kokie globalūs klausimai šiandien neduoda ramybės? Ar jie jau rado kelią į naujas dainas?
Martynas Jacques‘as: Be abejo, karas Ukrainoje man kelia didžiulį nerimą. Žiaurumas, nekaltų žmonių kančios, valdančiųjų arogancija. Kraupu, kad XXI amžiuje vis dar gyvename pasaulyje, kur kaimynas su ginklu gali įsiveržti pas kaimyną ir elgtis jo šalyje taip, tarsi ją valdytų.
Nerimą kelia tamsumas, neteisybė ir žmonėmis manipuliuojanti politikų propaganda. Netgi ne nerimą, pyktį, o jis tampa įkvėpimu rašyti dainas. Tačiau būtinai parašyti politinę dainą aš neturiu tikslo, rašau apie tai, kas mane paliečia, sukelia emocijas. Kartais tai – politika.
Visada rašiau apie kančią, žiaurumą, kvailumą ir žmogaus egzistencijos absurdą, keičiasi tik aplinkybės, ne esmė.
Savo naujausią albumą „Songs for the Dead“ skiriame mirčiai ir įvairioms jos formoms. Albume yra dainų apie nužudymus, kapines, duobkasius, sielvartą, netektį ir mirties absurdą. Mirtis visada buvo viena mėgstamiausių mano temų, yra tiek daug būdų apie ją pasakoti – tragiškai ir liūdnai arba nuspalvinti komedijos bei juodojo humoro spalvomis.
Galiu patikinti: mes nepasikeitėme. Vis dar esame maištininkai, kovojantys prieš tamsą, neteisybę. Nesekame ir nesiruošiame sekti nei paskui populiariąją kultūrą, nei paskui madingą alternatyvą. Esame menininkai ir maištininkai. Mūsų kūryba paremta humanizmu, o ne politika. Reaguoju, kai matau neteisybę, nesilaikau jokios partinės linijos. Nedeklaruoju, kad aš – socialistas. aš – fašistas, aš – komunistas, aš – liberalus demokratas. Neseku nė paskui vienus. Esu tam, kad linksminčiau ir skatinčiau mąstyti. Štai ir viskas.