Vienas lietuvų poetas svajojo numirti Paryžiuje lietui lyjant, nors
nebuvo matęs to miesto. Atrodo, šią metaforą jis pasiskolino iš vieno
XIX amžiaus rusų romantiko, rašiusio, kad tik Paryžiuje jis pradėjo
gyventi.
Paryžių neakivaizdžiai pažinau iš senų istorijos vadovėlių ir romanų, perskaitytų Peluodžių kaimo sodyboje.
Po kolektyvizacijos išdraskymų čia taikiai sugyveno vos keletas knygų, tarp kurių Alexandre'o Dumas romanai, Victoro Hugo „Paryžiaus katedra“ ir Aleksandro Guzevičiaus
„Kalvio Ignoto teisybė“.
Tiesa, V.Hugo aprašyto Paryžiaus seniai nebėra, bet pasiklydęs mieste netikėtai aptikau Vogėzų aikštę ir atmintis atgaivino pažįstamą toponimą. Studijų metais su Paryžium susipažinau
skaitydamas Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“: „Oliveira su Marija
bastydavosi po mitinį Paryžių, o į sąmonę skverbdavosi nuostabūs
žodžiai „dešrelės Sevastopolio bulvare“ (ten patekau tarp juodaodžių,
susipynusių afrikietiškas kasytes; buvau vos ne vienintelis baltasis),
Lotynų kvartalas, Lombardų gatvės kavinukės, Mainų tiltas...
Tačiau geriausiu vadovu po šį miestą tapo George'as Simenonas. Paėmęs jo
romanus ir žemėlapį esi tikras, kad komisaras Megrė eilinę bylą narplios
užsukdamas į barus ar alines Valmy krantinės rajone ir jokie
toponiminiai atstumai dirbtinai nebus sukurti. Nueiti iš vienos gatvės į
kitą Megrė prireikdavo būtent tiek laiko, kiek panaši kelionė truktų iš
tikrųjų. Be to, Simenono romanai yra labai kinematografiški.
Vasarą paryžiečiai palieka Paryžių ir pergrūstais keliais traukia jūros
link - į Normandiją arba į Pietus. Tradicija pabėšgti iš miesto,
kuriame mažai žalumos, daug triukšmo, smogo, automobilių, valkatų ir
įvairiakalbių turistų, susiklostė istorijos būvyje).
Maria de Medici bėgo iš Luvro į Fontenblo, Liudvikas XVI, palikęs Luvrą ir
maištinguosius paryžiečius, pasistatydino Versalį. Iš miesto į gamtos
prieglobstį bėgo Rousseau, bet sugebėjo ištrūkti tik Gauginas ir Van
Goghas.
Czeslawas Miloszas yra sakęs, jog Paryžiuje keisčiausia tai, kad jis vis
dar yra. Daugeliui šis miestas asociajuojasi ne su Monmartru, muziejais
ar Luvru, bet su Eifelio bokštu, Molin Rouge'e ir dolce vitas. Paris mon
amour...
Į Charles'o de Gaulle'o oro uostą, kuris vadintinas paryžietiškos
tvarkos pavyzdžiui, nes yra klaidus, didelis ir chaotiškas, lėktuvas
nusileido temstant, tad pirmą kartą atsidūrus šiame didmiestyje nėra
lengva susigaudyti. Pirmas įspūdis apie Paryžių RER traukiniui riedant
Gare du Nord link, skiriasi nuo romantiško meilės miesto įvaizdžio -
apšepę kvartalai, į vagoną įlipantys ir išlipantys juodos, bronzinės ir
geltonos spalvos žmonės, aplinka, skleidžianti neaiškią pavojaus
nuotaiką...
Rytinis Paryžius nėra spalvingų turistinių bukletų reklamuojama vieta. Skirtingai negu Skandinavijos miestuose, Paryžiuje visuomenė aiškiai susisluoksniavusi ir ši atskirtis turi tendenciją gilėti. Anksčiau priemiesčiuose siautėjo nusikaltėliai trylikamečiai, o
dabar į priemiesčių getų - Saint-Denis, Oberville, Corvet - gaujas
buriasi dešimtmečiai. Liberalioji spauda ne mažiau už radikaliuosius
politikus yra atsakinga, kad didėja visuomenės nesaugumo jausmas, kad
vis plačiau pateisinami ideologiniai nusikalstamumo motyvai.
Nusikaltėliams iš getų įteigiama, neva tokie jie tapo todėl, kad
europiečiai - prancūzai, ispanai, britai - kadaise atnešė vergovę į jų
gimtines, vadinasi, yra atsakingi už padėtį, kurioje jie dabar
atsidūrė. Kita vertus, jų tėvai ir seneliai iš Šiaurės Afrikos prieš
kelis dešimtmečius buvo pakviesti užimti tuščias darbo vietas, nes to
reikėjo kylančiai prancūzijos ekonomikai.
Priemiesčiuose, šalia įmonių, buvo pastatyti kvartalai emigrantams. Politikai tikėjosi, kad
atvykėliai, užsidirbę pinigų, išvyks namo, tačiau jie ne tik apsiprato
svetimame krašte, bet ir pradėjo kviesti šeimas ir giminaičius. Žlugus
komunizmui, korporacijos perkėlė gamybą į pigesnes Rytų Europos šalis,
priemiesčių gyventojai liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Be to,
prieš kokius penkiasdešimt metų tame pačiame name gyvendavo skirtingos
socialinės padėties žmonės (turtingieji - antruose trečiuose aukštuose,
vargingesni - pusrūsiuose ir viršutiniuose aukštuose, studentai -
mansardose), o kai buvo pastatyti daugiabučiai, visus emigrantus ir
vargšus (o dažnai tai reiškia tą patį) sukėlė ten.
Paryžius ne toks, kokį pažinau iš Hugo ar Flaubert'o knygų.
XIX amžiaus viduryje miestas buvo iš esmės rekonstruotas. Haussmanno
bulvarai sukėlė nemenką intelektualų pasipriešinimą - juos gąsdino
tuštuma, atsiradusi nugriovus savais tapusius miesto rajonus. Edmond'as
de Goncourt'as sielvartavo, kad jam svetima tai „kas ateina, tie nauji
bulvarai be posūkių, be perspektyvos pokyčių, įgrūsti į tiesias griežtas
linijas; nebeliko Balzaco pasaulio kvapo, miestas verčia mąstyti apie
būsimą Amerikos Babiloną“.
Bet rekonstrukcijos autoriai planavo sukurti metropolį - ne
paryžiečių, o „visų prancūzų miestą“. Haussmannno bulvarai skrodžia
miestą įtraukdami atvykėlius į laisvo gyvenimo klegesį, tačiau jis ne
toks jau nerūpestingas, kaip gali atrodyti žvelgiant pro taksi langą.
Paryžiaus katedros arkidiakonas tėvas Klodas, parodęs į didžiulę
katedrą ir į knygą, pasakė: „Šita nužudys aną“. Spausdintas žodis
nužudys pastatą. Kad tėvas Klodas ir Victoras Hugo buvo teisūs,
patvirtina Umberto Eco. Į tikėjimo įkvėptus triumfo simbolius -
gotikines katedras, renesansinius ir barokinius stebuklus - sekuliarus
pasaulis atsako šaltu La Defence ar juodu agresyviai išsiskiriančiu iš
aplinkos dangoraižiu Monparnase.
Kiekvienas kampas čia alsuoja istorija. Rodydamas į du dujotiekį
taisančius darbininkus, Oskaras Milašius pasakė jaunajam Czeslawui
Miloszui: „Vertindamas Prancūziją kiekvienąkart prisimink, kad
kiekviename Prancūzijos darbininke, tokiame kaip šie, yra du
tūkstančiai civilizacijos metų“.
Drastiškus pėdsakus miesto gyvenime paliko Didžioji prancūzų
revoliucija, sunaikinusi Tuileries rūmus šalia Luvro, bažnyčias,
kapines, vienuolynus. Revoliucijos apologetai manė, kad Notre Dame yra
reakcingas kūrinys ir įsakė nudaužyti skulptūras nuo portiko, neva jos
simbolizuoja Prancūzijos karalių dinastiją.
Iš tikrųjų jos vaizdavo biblinius Judėjos ir Samarijos karalius. Paryžiaus katedrą jau buvo
pradėta demontuoti, ir tik Robespierre'o nukirsdinimas stabdė laicistinę
beprotybę. Bastilijos nugriovimas paprastai laikomas reakcingos epochos
pabaigos simboliu ir yra nacionalinė šventė, tačiau šiandien rimtai
svarstoma galimybė atstyti šią tvirtovę - ne istorinio teisingumo
dėlei, o turistų labui.
Revoliucinius paradoksus primena šalia katedros
Cite saloje Hotel de Dieu (prancūziškai hotel nebūtinai reiškia
viešbutį, bet taip pat miesto rotušę (hotel de ville) arba ligoninę
(hotel-dieu) fasade iškalti žodžiai Liberte, Egalite, Fraternite, o
aikštė, kurioje nukirsdino karališkąją porą ir Robespierre'ą šiandien
vadinama Place de la Concorde - susitaikymo ir santarvės vieta.
Skandalingoji žurnalistė Oriana Fallaci knygoje „La rabbia el'orgiogio“
rašo apie Alacho sūnus, kurie Europoje „dauginasi lyg žiurkės“,
pardavinėja picas autorės gimtojoje Florencijoje ir šlapinasi ant
antikinių paminklų.
Paryžiuje vaizdas panašus, bet traukiant centro link kyla klausimas, kas būtų, jeigu tie Alacho vaikai ir animistai juodaožiai pneumatiniais kūjais neremontuotų Mageta bulvaro šaligatvių
ir nevežiotų šiukšlių? Paryžiečių, kurie didžiuojasi dviejų tūkstančių metų istorija, šiam darbui neužtektų. Be to, kažin ar jie norėtų tokius darbus dirbti.
Viešbučio prie Gare du Nord kambariai kaip ir kitur mieste mažyčiai, nes
kvadratinio metro kaina labai brangi. Pasirodo, ir Monmartras su
atvirukiniu Sacre-Coeur yra visai šalia. Pakeliui, Rochechouart bulvaro
atkarpoje, emigrantai iš Afrikos, Karibų salų ir dar iš velniai žino
kur prekiauja vogtomis prekėmis, kvepalais, kontrabandinėmis
cigarertėmis. Klientai čia pat matuojasi perkamas kelnes. Kvepia žolyte.
Numanau, kad galima gauti ir stipresnių narkotikų. Esu matęs kepamas
kukurūzų burbuoles Šiaurės Afrikoje ir Turkijoje, bet čia vaizdas
įspūdingesnis. Juodaodis į supermarketo vežimėlį įsidėjęs pilną puodą
žarijų kepa kukurūzus ir pardavinėja už eurą. Vietinės parduotuvės siūlo
kinų gamybos šlamštą, po kurį rausiasi spalvota minia. Vaizdai įdomesni
negu Eliziejaus laukuose.
Triviali mintis, kad tik Paryžiuje galima gyventi, o ne vien kvėpuoti.
Rytų europietį šiame mieste apima jausmas, kurį „Gimtojoje Europoje“
aprašė Czeslawas Miloszas: „Mūsų emocijos Paryžiuje negali būti
apibūdinamos tik kaip jaunystės ekstazė. Ambicija suvokti sunkiai
pasiekiamą esmę neretai virsta meile, panašiai ir Rytų europiečių
snobizmas užpildo keliautojų į legendinį miestą patirtį. Tai jie suvokia
kaip asmeninį pasiekimą: aš, Staselis ar Jonelis vis dėlto esame čia!
- taria jis sau ir trypia šaligatvį, kad įsitikintų, jog nesapnuoja“.