Jų kaimenės – sveikata trykštančios, itin šiltą gruodį ir sausį sočiai ant sultingų žalienų įsiganiusios, nevargsta ir dabar. Užšalo potvynio laukai, kojos nelūžta, o pasnigus ledas tapo dar saugesnis, nes jau neslidus. Savo haremus stirninai vedžioja po Minijos slėnius ir pamarį lyg klajoklius – nuo vieno šilelio iki kito, nuo vieno žiemkenčių lauko – į kitą.
Tik vienoje šaltiniuotoje Rusnės salos vietoje viena stirna užvakar smuktelėjo iki kaklo, bet kanalo šlaitą kojom greit užčiuopė ir išsiropštė.
„Ne, šią žiemą mūsų veterinarams nei viename rajono krašte neteko slaugyti sužeistų stirnų, nes jos iš visų pavojingų situacijų savo jėgomis sveiką kailį išnešė, ir ačiū Dievui“, - kalba Šilutės maisto ir veterinarijos tarnybos vedėjas Edmundas Ciparis.
Tik gudrutės lapės pašalus jau sėlina arčiau sodybų, - čia daugiau sėkmės sučiupti bent pelę ar žiurkę, o gal - ir žioplinėjančią tvarto tarpduryje vištą.
Kai būsite Ventės rage, pakelkite akis į dangų – gal sklendžia tyliai virš jūsų galvų tūbuotieji suopiai, išdidūs, jau į porą susimetę. Jei turite gerus žiūronus, iš toli vidury marių prie properšų tikrai pamatysite ir stotingus kumpanosius vienišius – jūrinius erelius. Gyvą Raudonąją knygą.
Žinoma, jei iš ekečių lupsite ešerius ar stintas, jei gerai seksis, gal kokį žuvelioką ir sėkmingai peržiemojusiems sparnuočiams ant ledo paliksite. Užšalus marioms, jų gyvenimo sąlygos apsunko. O netrukus – meilės naktų ir dienų šėlsmas, reiks jėgų lizdus krauti, vaikus perėti.