Į Kiniją - be turisto etiketės (video, nuotraukos)

„Norėjome daugiau pakeliauti po Pietų Kiniją. Aplankyti vietoves, kur yra mažiau turistų ir galima pamatyti kasdienį tenykščių žmonių gyvenimą“, – sužinojusi, kad darbo reikalais teks vykti į Pekiną, pora nutarė suderinti darbo ir turistinius reikalus.

Dalia ir Juozas savarankiškai pradėjo planuoti kelionę prieš porą mėnesių. Informacijos ieškojo internete, kelionių patarimų knygutėje „Lonely planet“, klausinėjo draugų patarimų: „Žinojom, kad nemokant kinų kalbos, bus sunku susikalbėti. Nenorėjome likti apgauti, ar jaustis nieko neišmanantys, todėl norėjome kuo daugiau žinoti apie tolimąją šalį ir ko galima tikėtis, ko reikėtų vengti“.

Pora suplanavo tik atvykimą į Pekiną - nusipirko bilietus pirmyn ir atgal, užsisakė viešbutį. O likęs kelionės maršrutas rutuliojosi spontaniškai. Dalia ir Juozas norėjo patys pamatyti ir pažinti nors mažytę Kinijos dalį.

Tačiau kiekvienoje autobusų ar traukinių stotyje vakariečius greitai pastebėdavo agentai. Nučiupę turistą, jie pasiūlys viską, ko reikia – viešbučio kambarį, transportą, pramogų, maistą. Čia labai svarbu derybos. Apskritai Kinijoje deramasi dėl visko - dėl viešbučio kambario kainos, maisto, gatvės prekeivių pardavinėjamų niekučių.

Kinija yra didžiulė šalis, todėl čia apstu kontrastų – nuo skurdo iki spindinčios prabangos, nuo industrija verdančio miesto iki bambukais apaugusios, žmogaus nepaliestos gamtos.

Dangų raižantys dangoraižiai, urbanistinė architektūra, žmonių skruzdėlynas – tai Šiaurės Kinija. Juokiamasis, kad Hong Kongo net negalima vadinti Kinija, mat čia kitas pasaulis, kitas gyvenimas. Hong Kongas yra atskira administracinė zona, todėl įvažiavimas į jį yra kontroliuojamas – tikrinamas bagažas, pasas. Norint išvažiuoti iš Hong Kongo, reikia turėti antrą vizą į Kiniją. Todėl atvykus į Kiniją su vienkartine viza, geriau į Hong Kongą nevažiuoti, nes atgal taip lengvai nebegrįši.

Pietų provincijose dauguma žmonių verčiasi žemės ūkiu. Gyvenimas čia primityvus, skurdokas, paremtas žemdirbyste ir natūriniais mainais. Pasak Dalios, žmonės pardavinėja tai, ką patys užsiaugina. Šiltuoju sezonu turistai perka gėrybes, tačiau žiemą prekeiviams sunkiau, mat turistų mažai apsilanko. Lietuvių pora visos kelionės metu sutiko vos vieną kitą vakariečių porelę.

Anot Juozo, prabangos nesijaučia ir didžiuosiuose Kinijos miestuose. Tiesa, pagrindinės gatvės labai tvarkingos. Tačiau paėjus kelis šimtus metrų šalutine gatvele pamatysi šiukšlėmis užverstus skersgatvius.

Dauguma kinų važinėja dviračiais, automobilis – turtingųjų privilegija. Todėl tie automobiliai, kurie rieda šalies gatvėmis paprastai būna tik nauji ir prabangūs.

Kinai yra draugiški ir smalsūs žmonės. Gyvendami daugiausiai gyventojų turinčioje valstybėje Pasaulyje, jie yra pripratę būti arti vienas kito. Todėl lyginant su europiečiai, kinų asmeninė erdvė daug mažesnė.

„Prilįs prie pat veido, apžiūrinės. Traukinyje stumdysis, savo daiktus susikraus vos ne tau ant kelių“, - nemaloniais atsiminimais apie susidūrimus su kinais dalijasi Juozas. Lietuviams taip pat pasirodė atgrasus kinų įprotis nuolat spjaudytis. Nesvarbu, ar tai būtų vyras, moteris ar vaikas – tiesiog atsikrenkščia, spjauna ir patrina koja.

Kinų kalba yra šaiži, žmonės kalba labai garsiai, ypač, kai kalba telefonu. Taigi gatvėse triukšminga. Angliškai susikalbėti Kinijoje sudėtinga. Kai kurie vietiniai yra išmokę keletą frazių, tačiau užmegzti išsamesnį pokalbį - sudėtinga. Taigi bendrauti lietuviams dažniausiai teko gestų kalba.

Žinoma, nesusipratimų išvengti nepavyko. Pavyzdžiui, restorane atneštame valgiaraštyje viskas surašyta hieroglifais, suprasti galima tik kainas. Dalia juokiasi, kad nesusikalbėjus su padavėjais, tiesiog baksteli į bet kurį patiekalą sąraše ir sakai, kad nori šito. Po tokių pasirinkimų lietuviams teko paragauti ir gyvačių, ir žiurkių.

Restoranuose porcijos labai didelės, anot Juozo, vienos užtenka keturiems ar net penkiems žmonėms pasisotinti. Maistas nėra brangus – kainuoja nuo 3 iki 7 litų. Tačiau didesniuose miestuose esama specialiai turistams skirtų meniu, kur kainos didesnės, o porcijos mažesnės nei įprastai. Pavyzdžiui, už 8 litus tegauni vieną krevetę.