Kur keliauti gegužės mėnesį? Indonezijoje – beribės galimybės (nuotraukos)

Priminsiu, Indonezija – didžiausias pasaulio salynas, kuriame daugiau kaip 15 000 salų. Plotas – beveik 2 milijonai kvadratinių kilometrų, 17% – kultivuojama žemė, 55% – džiunglės, kurios labai sparčiai naikinamos. Stulbinamas aukščių skirtumas – nuo jūros lygio iki Punčak Jaya kalno (5 033 m) Sniego kalnuose Naujojoje Gvinėjoje.

Jeigu atskridote į Balį ir turite bilietą namo iš ten – paprasta. Surandate kuo patikimesnę kelionių agentūrą. Apie patikimumą galima spręsti iš to, kaip jie kalba angliškai. Kitas labai svarbus rodiklis – ar darbuotojai tropiškai svaigūs ir olimpiškai ramūs, ar rodo bent kokį europinį entuziazmą. Rinkitės pastarąjį. Galimybės tiesiog beribės.

Važiuoti į Sumatrą nelabai patarčiau. Gerokai nusiaubta ir labai musulmoniška sala, nors ir didžiulė. O šiaurėje Ačeho provincija, ryžtingai kovojanti už nepriklausomybę. Beje, kai kalbama apie įvairiausias pasaulyje tarpstančias nepriklausomybes, puikiai suprantame savąją. O kam baskams, kurdams, Rytų Timorui, Ačehui, Kosovui ir daugybei kitų šalių ar teritorijų reikalinga ta nepriklausomybė, suvokiame sunkiai. Juk visi indoneziečiai tokie panašūs. Azijiečiai, ir tiek. Tegul gyvena, kaip gyveno. Kam drumsti vandenį? Tik gaila, kad giluminiais vandenimis tekantis troškimas būti nepriklausomiems nuo svetimų dažnai pakliūva ne į tas rankas. Į nešvarias.

Gana filosofuoti, mes juk keliaujame. Tad nuvykime į Javą – tankiausiai apgyvendintą pasaulio salą, su svaiginamais (neigiamai) 120 milijonų gyventojų. Čia ir sostinė Džakarta – didžiulis tropinis megapolis. Palyginti su daugeliu Pietryčių Azijos sostinių, dar chaotiškesnis. Perdėtos švaros čia nerasite, bet daug įdomybių – tikrai. Zoologijos sode gyvūnai ramiai gyvena ir narvuose, ir laisvėje, pamėgę šią tarp dangoraižių įsiterpusią oazę. Čia pat per takelį pravinguriuos driežas varanas, pakankamai didelis, kas jus išgąsdintų. Ir jis ne narve, jis tiesiog čia gyvena.

Džakartoje daug puikių muziejų, ypač Indonezijos meno ir istorijos. Maisto įvairovė, kaip ir visur Azijoje – milžiniška. Kainos dažnai juokingos. Daugybė puikių viešbučių ir taksi. Nors beveik visi taksistai kalba angliškai, prieš kur nors važiuodami paprašykite viešbučio tarnautojo, kad užrašytų jūsų maršrutą ant lapelio ir indoneziečių – Bahasa Indonesia – kalba. Šalies pavadinimą tik mes rašome su „z“. Kalba labai paprasta. Įdomiausia, kad norint pavartoti daugiskaitą, tą patį žodį reikia pasakyti du kartus: „orang“ – žmogus, „orang orang“ – žmonės, „barang“ – vienas bagažo vienetas, „barang barang“ – keli.

Jeigu nekantraujate pamatyti tikras Javos džiungles, vykite į Gede Gunung Pangrango nacionalinį parką. Jis vos už 100 km nuo sostinės. Bet važiuoti gali tekti ilgai, nes automobilių spūstys siaubingos. Apsistokite šalia parko ir būtinai samdykitės vietinį gidą, jeigu norite pajusti, kas yra tikros kalnuotos džiunglės. Jis padės susitarti su apsauga ir į parką jus įleis 6 valandą ryto, o kitus – aštuntą. Porą valandų galėsite netrukdomi pasidžiaugti didinga nepaliesto tropinio miško grožybe, lėtai kildami aukštyn kalnų takučiais. Be to, dar nebus taip karšta. O po to!

Ordos vietinių turistų užplūs parką, triukšmingos mokinių ekskursijos neduos ramybės nė sekundę. Jie su didžiausiu malonumu kreipsis į jus „sir“ ir „madam“, tuo pačiu metu kikendami iš drovumo. Bet jie toli gražu ne tokie draugiški kaip Balio gyventojai. Juk mes ne musulmonai. Kad ir ką tvirtintų įvairūs politikai ar religijų žinovai, mes jiems – religiniai priešai.

Moksleivių perkimšti autobusai – parko kasdienybė. Mokytojai nori parodyti, kaip atrodo miškas, kurio daugelis mokinių net nėra matę. Šalyje beveik visi miškai iškirsti ir amžiams sunaikinti. O kažkada visa Java juose skendėjo. Dabar visai kaip Anglijoje, kur pristeigta daugybė itin populiarių „parodomųjų“ fermų. Į jas vežami mokiniai, kurie, neretai valgantys kiaulieną, neturi jokio supratimo, kaipgi ta kiaulė atrodo.

Iš Džakartos galima ramiai nuskristi į Udžung Pandangą, didelės Sulavesio salos pietuose. O iš ten – į Manadą, pačioje jos šiaurėje. Pusiasalio, primenančio ilgą gyvatę, gale. Be kita ko, ten tikras nardytojų rojus, vienas geriausių pasaulyje. Ir tiesiog puikus olandų pastatytas viešbutis, kuriame jums viską suorganizuos. Maždaug pusvalandžio kelionė nuo miesto taksi tekainuos gal 5 Lt. Koraliniai rifai ir tropinių žuvų įvairovė tiesiog neįtikėtina. Netoliese įspūdinga didelė sala – rusenantis ugnikalnis.

Išnuomotas visureigis per kelias valandas pristatys jus į itin įspūdingas džiungles Tangkoko rezervate ir į Sulavesio jūros pakrantes. Ten didžiausia paukščių-raganosių kolonija pasaulyje. Jūra pilna laivelių ir žvejų, ramiai dirbančių savo darbą. Net nardyti nereikia – būriai visų vaivorykštės spalvų žuvų ir žuvyčių siuva tarp visai negiliai augančių koralų. Kartą iš Tangkoko teko grįžti laivu, o ne visureigiu.

Sulavesio jūra buvo nedraugiška – tą su bendrakeleiviu supratome, kai laivo komanda ėmė melstis. Bet mes ramiai, vis pajuokaudami laukėme, kuo viskas baigsis. Juk krantas – už gero kilometro. Viskas baigėsi puikia vakariene mūsų viešbutyje. Net bloga nebuvo.

Beje, jeigu manote, kad žinote, kas yra aštrus maistas, labai apsirinkate. Manade pamėginkite „rusa“ (elnienos) viename iš daugelio vietos restoranų ir naktis ant klozeto garantuota. Kažkas neįsivaizduojama. Aš esu labai pripratęs prie aštraus maisto, bet Manadas tikrai yra pasaulio aštrybių sostinė.

Kitas nacionalinis parkas, kurį verta aplankyti – Dumoga Bone. Maždaug dvi valandos nuo Manado ir jūs vėl stulbinančiose džiunglėse. Sąlygos gyventi gana primityvios, bet vien naktiniai džiunglių garsai tikrai verti pastangų ir kelių skruzdžių, neduodančių ramybės, nepaisymo.

Rytą grįžus į Manado oro uostą, „Garuda Indonesia“ lėktuvas nuskraidins atgal į Udžung Pandangą. Jeigu norite, galite čia praleisti dieną. Tik daugybę kartų, kiek teko ten būti, nebuvo nė vienos dienos, kad nelytų. Ir stipriai, nesvarbu, koks metų laikas. Ten stovi gana įspūdingas olandų fortas. Šioje provincijoje gyvena musulmonai, o Manade – krikščionys. Pavojingas derinys. Miestai skiriasi vienas nuo kito kaip diena nuo nakties. Manado žmonės draugiški, atviri. Pietuose – įtarūs ir pikti.

Be galo liūdna prisiminti daugybę žuvusių žmonių per nesenus neramumus Manade. Ten musulmonų mažuma, jausdama centrinės valdžios tylų pritarimą, surengė krikščionių skerdynes. Na, o tie atsakė tuo pačiu. Peršasi įvairūs palyginimai iš Europos istorijos, bet ne. Europoje krikščionys žudė krikščionis.

Vėl užsimiršau, kad mes keliaujame, semiamės teigiamų emocijų, fotografuojame viską, ką reikia ir ko ne. Taigi atgal į Balį, į tylią taikią hindu salą. Bent kelioms dienoms. Dabar čia jau viskas įprasta, esate lyg namie. Jeigu nepatinka bangos Kutos paplūdimyje, perkirskite pusiasalį į Sanuro paplūdimį, kur jūra rami kaip bala.

O toliau? Vėl neįtikėtina pasiūlymų įvairovė. Kartą per savaitę iš Denpasaro oro uosto „Merpati“ oro linijos gali jus nuskraidinti į Labuhanbadžą. Tai nedidelis miestukas vakarinėje Floreso salos nosytėje. Dabar mes – mažosiose Zundose. Didžiulis salynas. Žemėlapyje atrodo kaip kokių kruopų paberta. O ta pati Flores – 400 km ilgio ir tokio dydžio kaip mūsų šalelė.

Turistų ten nedaug. Jūros gėrybės – nuostabios. Viešbutukai primityvūs, kainuojantys gal po 20 Lt už kambarį. Bet pagrindinė atrakcija – Komodo drakonas. Didžiausia pasaulio reptilija, gyvenanti vien Komodo ir Rinkos salose, sąsiauryje, skiriančiame Floreso ir Sumbavos salas.

Gerai pasistiprinę puikia žuvimi ar krevetėmis ir sulaukę tamsos (ji čia ateina labai greitai, kaip ir visur tikruose tropikuose), nusisamdykite laivelį. Išplaukite į įlanką pasižvalgyti arba į naktinę žvejybą. Tai nuostabu: švelnus tropinis vėjas, visai kitokios žvaigždės, net Mėnulis kaba kitaip. Juk mes pietų pusrutulyje. Ir visur keistos, į milžiniškus vorus panašios žvejų platformos, apšviestos ryškia šviesa. Vien pasisukinėti tarp jų – nepamirštamas įspūdis.

Na, o toliau? Toliau drakonai. Mokslininkai be paliovos ginčijasi, kaip tokio dydžio driežas (iki 2 m ilgio) galėjo čia atsirasti. Atsakymas gan paprastas – nėra ten jokių stambių plėšrūnų, kaip antai tigrų. Ir štai prieš daug daug metų šią plėšrūnų ekologinę nišą užėmė Komodo drakonai.

Keisti padarai visomis prasmėmis. Jie minta elniais ir didžiuliais laukiniais buivolais, gyvenančiais tarp endeminių lotaro palmių skendinčiame rojuje (dar vienas rojus). Kaipgi toks, nors ir didelis driežas ima ir nukauna buivolą? Labai sudėtingai. Komodo drakono nasrai – tikras atradimas mikrobiologui. Juose galima rasti ką tik nori. Tai šit drakonas pribėga ir įkanda aukai. Ir nubėga. Netoli. Žaizda, užkrėsta miriadu bacilų, neišvengiamai gangrenuoja. Auka silpsta akyse, o drakonas jį ramiai seka. Ir kai jau išmuša paskutinioji, klausimų nelieka.

Komodo drakonai turi ir pramanytų nuodėmių, kuriomis jie labai noriai kaltinami. Prisiminkite, ką rodo televizija, pavyzdžiui, „Animal Planet“ apie gyvūnus. Kažkoks siaubas. Tik kaip kas nors ką nors pagauna, papjauna ir ėda. Jokios estetikos. Tačiau mes tą perkame. Tai štai – per visą istoriją užregistruotos vos dvi žmonių aukos. Viena iš jų – 88 metų šveicarų baronas, norėjęs nesveikai bendrauti su šiomis reptilijomis.

Taip kad patikėkite – pavojus visiškai mažas. Ir būtinai aplankykite arba Komodą, arba Rinką, kad patirtumėte vieną iš nuostabiausių įspūdžių – pamatyti tikrą laukinį Komodo drakoną.

Toliau – kelios galimybės. Iš Labuhanbadžio pasisamdyti automobilį su vairuotoju ir per smaragdines džiungles ir ryžių laukus nuvažiuoti iki Rutengo, kur yra visai padorių viešbutukų, o šalia – puikūs tropinių džiunglių kilimu padengti kalnai. Ir jeigu laikas leidžia, sulaukti lėktuvo atgal į Balį. O jeigu ne – keltas į Sumbavos salą, dar vieną mažųjų Zundų milžiną, vėlgi apie 400 km ilgio. Kelte spiegs baisi muzika ir rodys kokį nors vieną klaikiausių Holivudo filmų. Bet visada yra denis.

Pro jus plauks dieviški peizažai, salos, vulkanai. Maža to, iš vandens tai šen, tai ten iššoks skaidančios žuvys – dar vienas tropikų stebuklas. Po 6 valandų kelionės jūs jau Sumbavos saloje. Čiupkite pirmą pasitaikiusį transportą ir pirmyn į Bimą.

Tik atvykę į Sumbavą būsite pakerėti vietos architektūros, visiškai nepanašios į šalia esančios Floreso salos. Vėl keliausite per nuostabų kraštovaizdį, ryškiai žalias pievas ir miškuotus kalnagūbrius. Bima – modernus miestukas su keliais puikiausiais viešbutukais, geru maistu ir kasdieniu skrydžiu į Balį. Iš čia galima nuvykti prie Tamboros (kelionė ilga).

Tai didžiausias istorinėje praeityje (nuo 1800 metų) išsiveržęs ugnikalnis. Įsivaizduokite, jeigu kalnas, kurio aukštis siekė 4 km, tapo 1 200 m žemesnis. 1815 metais Tambora išsiveržė tokia jėga, kad už 900 km esančioje Javoje viskas buvo padengta apie 5 cm storio pelenų sluoksniu. O visi metai po to buvo pakrikštyti „metais be vasaros“ visame pasaulyje. Sausros, itin žema temperatūra šiaurės pusrutulyje ir badas.

Beje, 1911 metų garsusis Krakatau ugnikalnio išsiveržimas atrodo kaip visiškas niekas, palyginti su Tambora. Bet Krakatau aplankyti daug lengviau apsistojus sostinėje Džakartoje. Juk jis tarp Javos ir Sumatros salų. Ten galima pamatyti visiškai unikalų gamtinės sistemos atsikūrimo procesą, kai ant itin dervingos lavos pamažu, nedrąsiai pradeda dygti pirmieji augalai. Dar nepamiršę galingos ugnikalnio jėgos.

Išskyrus Džakartą ir Balį, viešbučių, maisto ir daugelio kitų paslaugų kainos tiesiog juokingos. Ir nors paskutinis benzino ir dyzelino pabranginimas 30% sukėlė audringus protestus, palyginti su mūsų kainomis, jos kelia tik žiaurų pavydą.

Dar yra Timoras. Labai kontroversiška ir labai didelė mažųjų Zundų sala. Iš Balio lėktuvas kasdien skraidina į Vakarų Timoro sostinę Kupangą. Beje, jeigu keliaujate į Australiją – Darvinas yra vos už 500 km, tad ten patekti galite labai greitai. Rytų Timoro, buvusios Portugalijos kolonijos ir katalikiškos šalies dalies, istorija labai skausminga. Genocidas, tarptautinės pajėgos, parodomieji teismai kariškiams, vykdžiusiems karo nusikaltimus. Nesu tikras, ar verta ten vykti.

Vakarų Timore rasite ir aukščiausią salos kalną su tiesiog nuostabiais miškais, ir juodo smėlio paplūdimius Timoro jūroje pakrantėse, ir mažus džiunglių lopinėlius, kuriuose knibžda spalvingų papūgų. Apie kainas nekalbu – net nepatogu.

Po šešių mėnesių, praleistų Indonezijoje, įspūdžių begalė. Tiesiog bijai, kad jie gali tave nurungti ir nugrimzti į praeitį, slegiami kitų, gal naujesnių ir stipresnių. Vis dėlto manau, kad ne. Važiuokite, kurie galite. Palikite savo kojų atspaudus paplūdimiuose, kur dar labai mažai lietuvių yra buvę.