Kelionės traukiniais: Europa, Rusija ir Azija

Kažkada ir mūsų kraštuose komfortas ir traukinys buvo nelabai derantys dalykai. Autobusai tikrai buvo prabangesnė transporto priemonė. Ir dabar Rusijos platybėse dundantys traukiniai mažai tepasikeitę. Vasarą – šalta, žiemą – karšta. Langai su grėsmingu užrašu „uždaryta žiemai“ – įspėjimas, kad naktį miegoti bus labai sunku. Karštis nežmoniškas.

Bet kokios pretenzijos palydovei – beprasmės. Jos mėgsta šilumą. O ir lango atidaryti išties negali. Tačiau visa tai – tik smulkmenos, palyginti su daugeliu Azijos ar Afrikos traukinių. Didžiuma keleivių čia neretai keliauja ant dardančio traukinio, kurio vagonų langai išdaužyti. Tualetas ir vagonas – sinonimai. Tokią kelionę nuoširdžiai siūlyčiau ekstremalių pojūčių mėgėjams, ypač labai turtingiems, kurie kitaip negali užpildyti adrenalino trūkumo. Normaliam keliautojui – tikrai ne.

Dažnai traukinys yra vienintelė susisiekimo priemonė. Be jokios abejonės, geležinkelių tinklas tankiausias Europoje. Jeigu nesate apsikrovę bagažu, norite daug pamatyti, šiek tiek sutaupyti, vienas iš daugelio abonementinių bilietų po Europą tikrai pravers. Tik bėda, kad mūsų šalis sunkiai skinasi kelią į šias sistemas. Dėl kažko nesutaria.

Tad jeigu norite aplankyti, pavyzdžiui, penkias Europos valstybes, ieškokite „Eurail Selectpass“. Jis galioja 2 mėnesius, kurių tikrai turėtų užtekti, o kelionių skaičių pasirenkate patys. Kaina nuo 1 300 (5 kelionės) iki 2 300 Lt (15 kelionių). Turėkite galvoje, tai tik vienas variantas, jų yra daug ir visokių. Jeigu keliaujate tik po vieną šalį, beveik visos jos turi savus daugkartinius geležinkelio bilietus.

Ar tai patogu? Ogi nereikia grūstis didžiausią tolybę iš oro uosto į miestą. Daugelyje didžiųjų Europos sostinių oro uostai toli nuo miestų. Ir skristi iš Londono į Paryžių ar Briuselį, kai yra „Eurostar“, tiesiog kvaila. Traukinys jus nuveža iš miesto centro į miesto centrą. Ten jau galima kam nors iš panosės nugvelbti taksi ir patraukti į užsakytą viešbutį, prieš pradedant kvėpuoti itališku ar kitokiu menu. Bet jeigu neturite nieko užsisakę, keblumas nemenkas.

Stočių rajonai, kaip žinia, ne patys saugiausi ir populiariausi, nors juose tradiciškai daug pigių viešbutukų. Tad nakvyne geriau pasirūpinti iš anksto. Jeigu kelionę planuojate kruopščiai, tai bus visai nesunku. Taip pat ir sužinoti, ar toli yra jūsų poilsio kampelis nuo prostitučių knibždančios geležinkelio stoties. Įdomu, kodėl būtent ten jas taip traukia?

Keliaujant po Europą traukiniu dar vienas didžiulis privalumas – jūs viską (beveik) matote pro langą. Taip kartais pamatote labai gražias vietas net neišlipę iš traukinio. Aišku, geriau keliauti vasarą, kai visur žalia, gražu. Bet karšta. Ir turistų skaičius didžiulis. Kažkokia grėsminga jūra. Gal kada bandėte pakliūti į Šenonso pilį Luaros slėnyje? Ten, kur talentingoji Catherine de Medici rezgė savo nuodijimų planus?

Vasarą tikrai nesiūlyčiau to daryti. Sovietmečio grūstis prie „išmestų į prekybą“ bananų – tiesiog niekas, palyginti su šonkaulių laužymu šioje vaizdingoje turistų Mekoje. Prie bananų lyg ir eilė būdavo. Pardavėja rėkdavo visa gerkle, kažką reguliuodavo. O ten – nugali stipriausias. Alkūnėmis stumi konkurentus, niekas ant nieko jau neberėkia, pavargo. Tikrai negalėjau patikėti tuo, ką mačiau ir patyriau.

Ko gero, pasiklydau. Gal geriau keliaukite žiemą – į Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę. Mums, pripratusiems prie gamtos išdaigų, visa ta jų žiemos nesąmonė ilsėtis nesutrukdys. Bus gal 10–15 laipsnių šilumos, o viena kita persigandusių šalčio ir apsimuturiavusių visais įmanomais drabužiais Pietryčių Azijos turistų grupelė per daug neturėtų išgąsdinti. Tiesiog kvėpuosite kultūra.

Vasario mėnesį trumpai buvau Londone. Siautė visuotinė panika. Labai patikimi anglų meteorologai pranešė didelį sniegą, kokio nebuvo gal 20 metų. Na, galvoju, gal bent kartą suklys. Naktis tyli, rami. Rytą pro langą pamatau tikrą kalėdinę žiemą – viskas tiesiog užversta sniego. Gyvenimas sustoja. Vaikai neina į mokyklą. Per radiją ir TV skamba perspėjimai jokiais būdais niekur nekeliauti, o geriausia – nekišti nosies iš namų. Traukiniai nevažiuoja. Net ir pikta lemiantis bei amžinai gendantis Londono metro beveik neveikia. O juk čia viena svarbiausių pasaulio sostinių!

Vienas iš daugelio geidžiamų geležinkelinių pojūčių – ekspresas „Eurostar“. Pusvalandį praleisite po Lamanšo sąsiauriu, tunelyje, kuris dideliam daugelio anglų pykčiui sujungė juos su žemynu ir jie tapo jau nebe sala. Mažiau nei per tris valandas iš Londono Vaterlo stoties atsidursite „Gare de Nord“ Paryžiuje – ar atvirkščiai. Panašiai į Lilį ar Briuselį.

Tokioje įvykių tėkmėje jūs tikrai stipriai laimite. Vėlgi kaip visada primenu namų darbus. Gal kam pasirodys nuobodoka. Tuomet apskritai nekeliaukite! Visi, kurie „prie pinigo“, mano, kad kas nors kitas turi už juos viską padaryti, ir praranda svarbiausia – kelionės asmeniškumą. Tik po jūsų paties dalyvavimo – apsikausčius žiniomis (atlikus namų darbus) – ji įgaus tą auksinę perlinę vertę, kurios jokia kita neįgaus. Aišku, ramiu pseudoentuziastingu balsu galėsite suokti, kaip puikiai viskas buvo organizuota, kokios geros buvo ekskursijos, kokie puikūs viešbučiai, kokie greiti ir punktualūs traukiniai. O kurgi ego? Ne pigus kabinėjimasis prie organizatorių, ne arogantiškas nesupratimo slėpimas, toks būdingas naujiems turtingiesiems, o pojūtis, kad jūs – tikra šios kelionės dalis.

Tik tuomet, išlipę iš traukinio Madride ar Neapolyje, nepradėsite niurzgėti, kad tas ar anas blogai. Nusikratykite sraigės kiautą ir pasijuskite laisvi. Tada kelionės traukiniu po Europą bus nuostabios.

Štai – puikus planas. Atskriskite į Paryžių. Skirkite šiam legendiniam miestui tiek, kiek, jūsų nuomone, pakanka. Apsigyvenkite ne daugiau kaip 3 žvaigždžių viešbutėlyje kur nors Monmartre ar Batinjolė. Priklausomai nuo nuotaikos (pageidautina šiokiadienį apie 11 valandą) pasėdėkite kokią valandą Šv. Širdies bažnyčioje ant Monmatro kalvos. Labai išsiskirianti vieta, keisčiausia energetika. Na, ir visa kita – kabaretai, muziejai.

Beje, „d’Orsay“ kai kam dar įdomesnis nei Luvras. Laikas baigiasi, imate taksi į „Gare d’Austerlitz“ ar „Gare de Lyon“. Kryptis – pietūs. Puikūs ir greiti traukiniai kaipmat jus nuveš į pasirinktą vietą. O rinktis tikrai yra iš ko. Lione daugybė įdomybių ir keista nedidelio miesto atmosfera. Visai netoli nuo Tulūzos – sausi kalnai, įspūdingi viduramžių kaimeliai su tikrai autentiškais restoranėliais ir tikrai puikiu vietos maistu. Apie Bordo vyną ir kalbėti nepatogu.

Čia pat Ispanija ir Italija. Šaukite į Barseloną, pasivaikščiokite Ramblas alėja, pasigerėkite įspūdinga Šv. Šeimynos (isp. Sagrada Familia) katedra. Kad kontrastas būtų didesnis, greitasis traukinys jus sklandžiai pristatys į Andalūziją, kur Sevilija – atsigavusi, puiki, įžūli – atskleis visai kitokį nei Katalonijos gyvenimą. Ir imperinė sostinė Madridas tikrai verta dėmesio visais metų laikais.

Jeigu pasirinkote Italiją – vėlgi sunkumų nekyla. Nespėjus išblėsti pro langą matytiems vaizdams, traukinys nuveš jus į pasirinkto miesto centrą. Milanas – labai europietiškas. Roma – neįsivaizduojamas žilos senovės ir moderno mišinys, tikrai tipiškai itališkas. Tauta, kuri pasauliui davė Mikelandželą, Verdį, Leonardą da Vinčį ir Puccinį, ko gero, turi tam tikrą teisę būti tokia arogantiška. Italų studentai gyvena bendrabučiuose (ne pigiai) po keturis kambaryje, bet rengiasi „Armani“ drabužiais. Kad ir ką darytum, vis tiek neatrodysi elegantiškiau nei jie.

Vėl nuklajojau. Bet jeigu tarp skaitytojų yra tikrų itališkos operos gerbėjų, būtinai aplankykite visas tris vietas, kur vyko trys dieviškos operos „Tosca“ veiksmai – pirmo veiksmo bažnyčią, antro – Skarpijos gūžtą „Palazzo Farneze“ ir paskutinį – Šv. Angelo pilį (it. Castell Sant d’Angelo).

Juk mums taip reikia tikėjimo. Visokiausio. Ir jeigu sugebėsite įtikinti save, kad šiuose konkrečiuose istoriniuose pastatuose vyko vienas didžiausių operinių veiksmų, puiku. Vadinasi, kaip sakė garsusis seklys Erkiulis Puaro, pilkosios smegenų ląstelės dirba puikiausiai. Juk viso to nebuvo – didi Puccinio muzika mums liepia tuo tikėti. Dar kartą pasakysiu, kad kelionės traukiniu po Europą – geriausias būdas pajusti ir pamatyti daug mačiusį ir daug kentėjusį subkontinentą.   Juk Europos kaip tokios nėra – ji tiesiog mūsų geografinės kūrybos vaisius. Yra Eurazija. Ir tai, kad ne taip seniai Madride per teroro aktus traukiniuose žuvo bemaž 200 žmonių, neturėtų gąsdinti. Stamina – stuburas, esmių esmė. Gyvenimas eina toliau. O 29 išsigimėliai jau sėdi teisiamųjų suole.

Na, o dabar atsisukime į Rytus, į Rusiją. Ten driekiasi europiečių, amerikiečių, australų, naujazelandiečių turistų labai pamėgtas maršrutas – „Transsib“. Per visą Sibirą einanti magistralė dar visai neseniai buvo vienintelis būdas sausuma pasiekti tolimąjį Vladivostoką. Savaitė. Kol kas daug kam iš mūsų kelionės po Rusiją nelabai daro įspūdį. Klaidinga taip manyti. Autentiškumo ten tikrai netrūksta. Kai traukinys sustoja paprastoje stotyje ir prie jūsų langų subėga Orenburgo skarelėmis apsigobusios „babuškos“, jūs tikrai žinote, kur esate. Ir ko tik jums nepasiūlys! Visokiausių skanėstų, gėrimų, vietinės giros. O keleiviams rusams – tyliai naminės. Užsieniečiai neperka, bijo.

Du pagrindiniai maršrutai per „Transsib“ – iki Vladivostoko arba iki Pekino. Irkutske kryptys keičiasi. Ten protingiausia stabtelėti, kad ir kur važiuotumėte. Baikalas – Šventoji jūra, kaip šį ežerą vadina vietiniai. Giliausias ir seniausias pasaulio ežeras. O jame – ketvirtis planetos gėlo vandens. Sunku protu suvokti. O ir aplink – grožybės. Beje, nepamirškime, kad nuo Baikalo apsaugos klausimo prasidėjo „perestroika“. Rusų rašytojas, kietas nacionalistas, pagrasino susideginti gyvas Raudonojoje aikštėje. Ir jeigu ne jis, dar klausimas, ar dabar priklausytume ES ir NATO.

Jeigu ketinate aplankyti Australiją, puikus maršrutas – „Transsib“ palei Baikalą ir Mongoliją iki Pekino. Ten jau savo nuožiūra, ar norite pamatyti, ką kinai sunaikino, ar ne. O iš ten traukiniu Honkongo link ir lėktuvėliu į Australiją. Įspūdžių nepanešite, reiks vežimu vežti.

O dabar – apie išskirtines keliones traukiniu. Ne todėl, kad norite ar turite kur nors nuvykti, o todėl, kad tiesiog norite juo važiuoti, patirdami neregėtą malonumą. Europiečiams pirmiausia, ko gero, bus „Orient Express“ (Rytų ekspresas). Taip puikiai išgarsintas nepakartojamo Agathos Christie detektyvo „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Nuo Londono iki Stambulo. Atnaujintas artefaktas. Labai stengtasi, kad būtų kuo autentiškesnis, kaip ir „superinis“ jūrų keltas „Queen Elizabeth – 2“. Jeigu norite šią kelionę patirti, tokia galimybė yra.

Ypač dabar, kai mes, lietuviai, jau beveik pasaulio piliečiai. Kaip ir garsiajame detektyve, palydovas surinks jūsų pasus, kad pasieniečiai be reikalo netrikdytų jūsų miego. Daugybė mandagumo, gero elgesio taisyklių galioja „Rytų eksprese“. Stenkitės jų laikytis. Patirsite beveik autentišką malonumą.

Kitas ekspresas – neįsivaizduojamos prabangos traukinys, vežantis malonumo, įspūdžių ar šiaip noro pasigirti („aš ten buvau“) keliautojus iš Bankoko į Singapūrą. Kainos verčia iš koto. Bet niekas pasaulyje negali nė iš tolo lygintis su Azija kalbant apie aptarnavimą. Bėda ta, kad kitur dėl jūsų bus stengiamasi iš pareigos. O Azijoje – beveik niekada.

Visada jus privers manyti, kad pastangos nuoširdžiai. Ir dažnai tai bus tikra tiesa. Ne kartą bandžiau gilintis į šį fenomeną, daugybę kartų kalbėjausi su darbuotojais, mėgindamas suprasti motyvaciją. O ji be galo paprasta – jūs mūsų svečiai, mums be galo malonu, kad esate čia. Toks požiūris Europoje iš esmės išnykęs. Apie plastikines amerikietiškas šypsenas net kalbėti nėra ko.

Ko bijoti prabangiuose Azijos traukiniuose – oro kondicionavimo. Šeimininkai yra šventai įsitikinę, kad visi mes gyvename amžino įšalo zonoje. Tad jie paleidžia kondicionierius tokia jėga, kad vienintelė vieta pasišildyti naktį, kai jau visai neapsikenti, tualetas – jis nekondicionuojamas. „Orient Express“ – tualetai arba individualūs, arba vienas tarp dviejų kabinų. Šis legendinis traukinys (kelionė trunka tris dienas ir dvi naktis) važiuoja du kartus per mėnesį. Pigiausias bilietas – 1 500 EUR.

Australija. Ten laukia dar viena iš didžiųjų pasaulio kelionių traukiniu – iš Darvino pačioje šiaurėje iki Adelaidės pačiuose pietuose. Su sustojimu Elis Springse. Viso labo 3 000 km. Traukinys legendiniu pavadinimu „The Ghan“. Taip vadinosi pirmieji afganų kupranugarių karavanai, kurie kirsdavo pačias sudėtingiausias ir neįžengiamas vietas. Keliaudami juo pamatysite tikrąjį Australijos „outback“, pajusite, kokio neįsivaizduojamo dydžio ši šalis, o tiksliau – žemynas. Iš Darvino, jeigu atvykote ten, aplankykite Kakadu nacionalinį parką ir skriskite kur patinka. Kur nors kitur Australijoje arba į Timorą ar Balį Indonezijoje. O iš Adelaidės dar paprasčiau – iš ten kelionę galite tęsti kitu, jau daug paprastesniu traukiniu į Melburną ir Sidnėjų.

JAV traukinių tinklas išvystytas gana silpnai, juk ten beveik visas gyvenimas prabėga automobilyje. Tačiau norint pamatyti šalį galima išsirinkti tikrai puikių maršrutų. Kai kam patinka „pakrantė–pakrantė“ traukiniai (angl. coast to coast), nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Bet tuomet ilgą kelionę teks kuriame nors iš miestų nutraukti ir persėsti į kitą traukinį. Ne kaip Rusijoje, kur tuo pačiu traukiniu nukaksite iš Maskvos į Vladivostoką. Beje, kelionė per bekraščius Amerikos vidurio vakarus labai nuobodi, reikia turėti gerą knygą arba kokio darbelio nešiojamuoju kompiuteriu. Artėjant vakarų link viskas keisis, prasidės vaizdingi kalnai, kanjonai, tarpekliai. Puikus traukinys važiuoja iš Los Andželo į Sietlą. Juo pamatysite itin vaizdingą vakarų pakrantę.

Naujoji Anglija – šiaurės rytinio JAV kampo valstijos. Ten taip pat netrūksta labai vaizdingų, bet ne tokių egzotiškų kaip vakaruose vietų. Jeigu planuojate aplankyti Kanadą, puikus traukinys važiuoja iš Niujorko į Monrealį. Amerikoje taip pat yra ekspresas – amerikietiškas „American Oriental Express“. Jis prabangus, juo galima pamatyti būtent vaizdingąsias vakarų vietas. Yra nemažai maršrutų, tarp kurių – vakarų nacionaliniai parkai ir Uolėtieji kalnai. Traukinyje yra specialus vagonas su išgaubtais stoglangiais, kad galima būtų kaip reikiant prisigėrėti plaukiančiais pro šalį vaizdais.

Kanada tikrai nustebins stebuklingu „Royal Canadian Pacific“. Jis taip pat garsiojo Rytų ekspreso nostalgiškas analogas, gal net prabangesnis. Šiuo traukiniu važinėjo Anglijos karaliai ir karalienės, Kanados premjerai. Kelionė prasideda Kalgario mieste ir driekiasi per pačius vaizdingiausius kalnų kampelius, tarp jų garsų Banfo nacionalinį parką ir legendinį Luizos ežerą.

6 dienų kelionė šiuo prabangos stebuklu kainuoja apie 16 000 Lt. O kitas, paprastas traukinys jus per 4,5 dienos gali nugabenti iš Monrealio į Vankuverį. Jis vadinasi „The Canadian“ ir kainos ne tokios grėsmingos. Aišku, ir prabanga visai ne ta. O ir ruožas nuo Monrealio iki kalnų – bekraštės nuobodokos lygumos.

Apie ekstremaliuosius traukinius. Nemažai vietų varžosi dėl aukščiausio pasaulyje geležinkelio vardo. Čia ir Indija, ir Bolivija, ir Pakistanas. Bet, kaip jau įprasta (o ateityje bus dar įprasčiau), kinai visiems nušluostė nosį.

Aukščiausias pasaulio geležinkelis – Tibete. Iš Kingai, kur galite aplankyti daugybę įdomybių prieš sėsdami į jau aplimpantį legendomis traukinį, keliausite į Lasą. Kelionė pačiu prabangiausiu Kinijos traukiniu truks 26 valandas ir lokomotyvai sugebės užtempti jus į 5 072 m (!) aukštį. Kelio ilgis – beveik 2 000 km. Prieš leisdamiesi į tokią kelionę, gerai pagalvokite, ar teko kada susidurti su kalnų liga. Vienas iš bjauriausių dalykų, kurį keliautojai patiria kalnuose. Tai neprognozuojama. Daugybė žmonių mano, kad ji – dėl deguonies stokos. Nieko panašaus.

Ji kyla dėl slėgio skirtumų ir arba plaučiai (plaučių edema), arba stuburas (cerebrinė edema) prisipildo skysčio. Padėti galima tik labai greitai žmogų nugabenus į žemiau esančią vietą, nors cerebrinė edema dažniausiai baigiasi mirtimi. Kaip tą padaryti keliaujant tokiu traukiniu, nežinau. Bet taip tikrai retai atsitinka.

Kiti labai įspūdingi, bet visai neprabangūs traukiniai – Bolivijoje ir Peru. Ten iš Puno palei aukščiausią pasaulyje naviguojamą ežerą Titikaką pasieksite nuostabų kolonijinį Kuską (Cuzco) miestą (3 600 m). Iš ten – kitu traukiniu legendinį Maču Piču. Kelionė tiesiog nepakartojama. Traukinys turi „išlipti“ iš slėnio, kuriame visu grožiu spindi ispanų kolonijinė architektūra. O tiesiai jis to padaryti negali. Tad lipa zigzagu.

Garvežys tolydžio keičia kryptį, o mašinistai bėginėja iš vieno traukinio galo į kitą per visą šį labai neįprastą procesą. Atgal iš Akvas Kalientės (Aguas Calientes) į Kuską pavyko gauti vietas pačiame traukinio priekyje, prie didžiulio lango. Sunku net apsakyti – vaizdai kaip kokiame kine ar kompiuteryje, bet viskas tikra. Ir galingi medžiai, ir senovės inkų pastatų griuvėsiai, ir pasėlių laukai. Tikrai rekomenduoju.

Beje, neverta pamiršti, kad nemažai žmonių dėl medicininių priežasčių negali skraidyti. Štai čia traukinys tikrai ateina į pagalbą. Svarbu tik turėti kiek daugiau laiko, tada įspūdžių tikrai netrūks. Nuo byrančio afrikietiško metalo laužo iki neįtikėtinai greitų japoniškų traukinių. Gerų įspūdžių!