Portugalija, vėjų šalis (nuotraukos)

Lietuvos vadovas Valdas Adamkus lankosi Portugalijoje. Lrytas.lt skaitytojams siūlome susipažinti su šia Europos šalimi.

Iberijos pusiasalį su ispanais besidalijanti Portugalija – lyg mažesnioji pusseserė. Šiltai apkabinta arba stumiama į vandenyną. Mėlynai baltų kaimų žemė. Vėjuotas Europos pakraštys. Portugalija daug lūdnesnė, svajingesnė, ramesnė negu didžioji ir vienintelė jos kaimynė Ispanija. Portugalai atitverti nuo Europos, tačiau turi paslapčių ir sardinių pilną Atlantą.

Šalis 1974 m. atsikratė A.Salazaro diktatūros, o 1986 m. prisijungė prie Europos Sąjungos. Daug portugalų, kaip ir lietuviai, - ekonominiai emigrantai.

Globalizuotoje pietrytinėje šalies dalyje nemažai gyvena žmonių, kurių vienas iš tėvų baltasis, kitas afrikietis. Daug imigrantų iš buvusių kolonijų – Brazilijos, Angolos, kitų Afrikos šalių. Ir patys „tikrieji“ (baltaodžiai) portugalai linkę emigruoti, susimaišyti su kitomis tautomis. Portugalai – mobili bendruomenė, keliautojai, neturintys aiškiai apibrėžto identiteto.

Kaip ir kitų nedidelių šalių gyventojai, jie mokosi užsienio kalbų. Daugelis neblogai kalba angliškai, yra aplinkybių verčiami prabilti ispaniškai. Studentas João skundžiasi, kad ispanai ne tik Ispanijoje, bet ir atvažiavę į svečius nori, kad portugalai su jais kalbėtų ispaniškai.

Lietuvoje vienas iš lengvesnių variantų išgirsti pačių portugalų kalbą – pasiklausyti fado dainų. Fado, be portveino ir konservuotų sardinių, yra viena žinomiausių šalies eksporto detalė. Tai vėsus, gedulingas dainavimas apie namų ilgesį, jūrą ir skurdą. Tokios dainos atliekamos pritariant dviem gitaroms - klasikinei ir portugališkai.

Fado kilmė – sostinė Lisabona ir seniausią šalies universitetą talpinanti Koimbra (Coimbra). Sostinės fado – spontaniškesnis, arčiau prie žmonių. Koimbros – daugiau akademinis, susaistytas atlikėjams keliamų lyties (pageidaujama, kad dainuotojas būtų vyras) ir aprangos reikalavimų. Eilinių portugalų požiūris į visoje Europoje su jų šalimi siejamą fado - nevienareikšmis. Vieniems tai neatsiejama tautos tapatybės dalis, kitiems - tik stereotipas, „per daug liūdna ir per daug nostalgiška“ atgyvena. Pastarieji paslaugiai rekomenduodavo nesikvaršinti galvų ir fado nesiklausyti.

Jėzus ir Marija – dažno portugalo šeimos nariai. Jų paveikslėliai puikuojasi tarp artimų žmonių fotografijų, mėlynai ištapomi ant pastatų sienų.

Dėsninga, kad portugalas juo religingesnis, juo toliau nuo pajūrio gyvena. Patys dievobaimingiausi ir konservatyviausi – mažų šiaurės rytų miestelių piliečiai. Šalies vakarų ir, ypač, pietų žmonės labiau supasaulėję, paveikti imigracijos ir įvairių perėjūnų laisvamaniškų įtakų.

Portugalija turi svarbų religinių piligrimų traukos centrą – tarp Lisabonos ir Porto didmiesčių įsikūrusį Fatimos kaimelį, kurio apylinkėse 1917 m. mažiems piemenėliams apsireiškusi Dievo Motina Marija. Kadaise plyname lauke dabar veikia viešbučiai, periodiškai vyksta apeigos.

Nereligingi turistai traukia ilsėtis į Portugalijos pietus – Algarvę.

Algarvė – vienas labiausiai atsipalaidavusių vėjų šalies regionų. Yra ko – šiltasis sezonas čia tęsiasi nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Daugybę kurortų turinčioje Algarvėje ypač mėgsta poilsiauti britai ir australai. Nuošalesnese vietovėse, atokiau nuo palyginti nebrangių kurortų, namus statosi Vokietijos, Olandijos piniguočiai.

Kurortiniame Lagošo miestelyje anglų kalbos tiek daug, jog netgi nemokančiam portugališkai užsieniečiui įmanoma susirasti darbą turistų aptarnavimo srityje. Vietinių padaugėja nebent rugpjūtį, kada portugalai masiškai plūsta atostogauti.

Lagošo apylinkės pasižymi įspūdingomis rūdžių spalvos uolomis. Kelių aukštų namo dydžio luitai, pavieniai ir virtinėmis, styro tiesiog iš vandens arba pakrantės smėlyje. Luitų apsuptyje įsikūrę miniatiūriniai gėjų, nudistų ir tradicinių pažiūrų saulės mylėtojų pliažai. Tačiau ir tradiciniuose paplūdimiuose moterys deginasi be viršutinės bikinio dalies.

Vandenyje užsiiminėjama sportu. Šiltesniu oru knibžda baidarininkų, banglentininkų, buriuotojų, narų-žeberklininkų ir paprastų plaukikų. Tingiausieji susėda į motorinius laivelius ir keliauja apžiūrinėti atokesnėse uolose esančių grotų. Dėl to gražiomis dienomis grotose tvyro benzino kvapai.

Darbščiausias šalies regionas, anot portugalų, - antrasis pagal dydį Porto miestas ir jo apylinkės. Be pramonės, Porto regionas garsėja vynais. Šalia „firminio“ saldaus ir stipraus portveino, čia gaminamas ir žaliasis “vinho verde”, balti, raudoni, rožiniai vynai.

Žymiausios portugalų vyno kompanijos susispietusios Vila Nova de Gaja mieste, kurį nuo Porto skiria tik Douro upė. Oficialiai Vila Nova de Gaja yra atskiras miestas, realiai – Porto dalis. Abu miestus jungia per tiltą nutiesta viešojo transporto linija.

Porto senamiestis – kalnuotas. Vaikštant po jį reikia stiprių kojų arba teks pasinaudoti specialiu keltuvu. Užlipus į kalną galima apžiūrinėti margus kiemus ir stogus, stačiose gatvelėse vaikšto katės ir žaidžia vaikai.

Po Lisabonos senamiesčio kalvas galima pasivažinėti bene seniausiu iki šiol veikiančiu Europos tramvajumi. Visas jo interjeras – lubos, grindys ir sienos – pagamintas iš medžio. Važinėdamas po senamiestį, garbingasis transporto veteranas šokinėja it neišjodinėtas arklys, todėl netrokštantiems aštrių pojūčių keleiviams įlipus geriau iškart atsisėsti.

Kita vertus, pro 28-ojo maršruto langus matosi įspūdingi vaizdai. Nenorintys vaikščioti turistai dažnai pasinaudoja šiuo maršrutu miestui apžiūrėti. Tai – ir palyginti pigus apžiūros būdas. Vienkartinis senojo tramvajaus bilietas kainuoja tik 1,20 euro.

Naujųjų tramvajų ir traukinių bilietai dar pigesni. Apskritai, portugalų sostinės viešasis transportas -vienas pigiausių visoje Vakarų Europoje.

Istorinė miesto dalis yra dar arabų pradėtas statyti Alfamos rajonas, kuriame sutelkti fotogeniškiausi miesto pastatai. Namų sienos apklijuotos keraminėmis plytelėmis ar spalvingai išdažytos, ant stogų styro kuokštai antenų, gatvėse džiūsta skalbiniai, kabo vėliavos. Balkonuose stovi vazonai su gėlėmis ir (vakarais) senos moterys. Iškišę galvas pro langus, vieni su kitais bendrauja kaimynai.

Pasilinksminti paprastai traukiama į greta Alfamos esantį Bairro Alto rajoną. Jame susitelkę įvairių stilių ir subkultūrų naktiniai barai. Pramogaujama viduje ir lauke.

Belemo rajone stovi senas ir žymus Jeronimo vienuolynas. Netoli jo vietiniai laisvalaikiu renkasi žaisti futbolo. Buities rakandų krautuvėje galima įsigyti plastmasinių šventųjų.

Priemiestiniais traukiniais pasiekiami kaimyniniai Sintros ir Cascais miesteliai. Pirmasis – daili kultūrinė įžymybė, antrasis – kurortas. Modernioji architektūra sudėliota tarptautinei parodai „Expo‘98“ pastatytame Tautų parke (Parque das Nações).

Susipažinę su portugalais, nepamirškite pasakyti, kad esat iš Lietuvos. Mūsų šalis kelia jiems šiltus jausmus.