Nepamilti Aksu – neįmanoma

Baltieji Vandenys – Aksu – labai suprantama. Gegužės mėnesį, kai galingas sniegynų tirpimas neša į upelius ir upes tai, ką buvo sukaupę per žiemą, didžiausia ir gražiausia upė smarkiai pabąla. Stovint ant milžiniškos Aksu upės kanjono sienos, besiraitantis jos kaspinas atrodo baltas kaip pienas. O liepą jau kitaip – sedimentai išplauti ir vanduo pasidaro dangiškai žydras. Apsuptas unikalių Tian Šanio ir Talaso beržų jis neš savo audringus vandenis, srove nuglostydamas didžiulius akmenis savo kelyje. Kartkartėmis ant jų galite pastebėti net dvi vandeninių strazdų rūšis. Ši upė garsi ir tuo, kad srovės jėga ir greitis tuos akmenis – geologinės istorijos liudytojus – priverčia pajudėti iš vietos. Ir štai jau didžiuliai rutuliai rieda kalnų upės dugnu, keldami vos ne maldos prašantį triukšmą.

Tie, kurie skaito šias eilutes galvodami, kad kažkokiu Kazachstanu „superiniams“ lietuviams net juokinga domėtis, – pagalvokite dar kartą. Tai nuostabi šalis dėl gero šimto priežasčių. Bet čia kalbame apie gamtą, kuri čia atsiskleidžia tiesiog tobuliausia forma ir gali praskraidinti jus ant sparnų kaip svajonę iš Verdi „Nabucco“ per įspūdingiausias vietas planetoje. Kas neabejingas tikram, nepaliestam, kviečiančiam grožiui – ruoškitės iškart. Baltieji Vandenys jūsų kelionių dienoraštyje liks amžiams. Esu net parašęs knygą apie šią nerealią vietą. Ji buvo išspausdinta Rytų Vokietijoje – negirdėtas prestižas sovietmečiui. Nepamilti Aksu neįmanoma.

Pradžioje visiškai unikali rezervato istorija. Stulbinantis pavyzdys, ką gali padaryti vienas žmogus. 1925–1926 metais daug lankęs šį pasakų kraštą ukrainietis aristokratas B. Trizna buvo tiek juo sužavėtas, kad likusį gyvenimą skyrė jam išsaugoti. Dėl savo kilmės, suprantama, turėjo visaip meluoti ir išsisukinėti. O juk aplink siautė pilietinis karas. Tokiu metu mėginimas įkurti rezervatą – o jie Sovietų Sąjungoje buvo stipriai saugomi – tas pats kaip ieškoti savo senelės nuosavybės Mėnulyje. Net jeigu ją ir rasite, kas iš to.

O šis legendinis entuziastas kaip Puškinas pastatė sau paminklą. Ne iš akmens. Dabar tai – garsus pasaulyje biosferinis rezervatas, UNESCO paveldo perlas. Tai tikras paminklas jo pastangoms. Per baliukus ir išgertuves vietinius vadukus jis įtikino, kad ši vieta unikali. Kad jos išsaugojimas tiems patiems vadukams naudingas – tai buvo sunkiausia. Jo argumentas – prie nuostabaus Kši Kaindy (mažieji beržai) krioklio galima bus pastatyti baltą jurtą, didžiausio kazachiško svetingumo ženklą, ir ten priiminėti antrojo laipsnio vadukus, o kartais net vadus.

Pirmas žygis laimėtas. Antras – Trizna rašo į rimtas mokslines organizacijas, mėgindamas gauti pripažintų (ne aristokratiškos kilmės) mokslininkų palaiminimą ir pritarimą. Ginkluotas juo, išvargęs ir išsekintas, bet pilnas entuziazmo, jis pagaliau gauna savo kūdikį – Baltuosius Vandenis ir Antrametį Eržiliuką.

Pradžioje oficialus rezervato plotas viršijo vos 30 000 hektarų. Pagal mūsų lietuviškus standartus tai labai daug. Pagal kazachiškus, kai pati šalis tėra „viso labo“ Vakarų Europos dydžio – nykštukas. Prasidėjo rezervato kūrimas. Jam tebuvo skirti du etatai – direktoriaus ir plotų prižiūrėtojo, liaudyje vadinamo jėgerio. Ir štai šis aristokratas su kažkokiu beveik beraščiu kazachu archajiškais šautuvais atmušinėjo priešo atakas. Vietinių gyventojų bandymus nelegaliai ganyti avis ir karves, pjauti vešlią žolę. Bet perprato vietinę psichologiją ir rėmėsi dar išlikusiomis tam tikro civilizuotumo tradicijomis – senųjų tarybomis ir pagarba joms. Sugaišo begalę laiko, norėdamas įtikinti aplink gyvenančius žmones, kad rezervatas jiems bus naudingas. O rezervato veiklą šis kilnus žmogus finansavo skolindamasis pinigų iš giminių ir pažįstamų. Jeigu atsibodo apie tai skaityti, nuvažiuokite ten patys. Tada viskas įgaus prasmę. Tada pajusite, kaip toks gamtos stebuklas, iš visų pusių apsuptas derlingų laukų ir gyvenviečių, išliko. Ir dabar stulbina atvykėlius ne tik beprotišku grožiu, bet ir istorija. Kai reikalai pagerėjo, direktorius per kraują iškovojo vienintelį etatinį mokslinį darbuotoją – botaniką. Ir trise, jam vadovaujant, pastatė pirmą lauko bazę. 1930 metais nuostabiame Kši Kaindy slėnyje išdygo namukas. Jame apsistodavo mokslininkai, atvykę į rezervatą, kuriuos direktorius aktyviai kvietė. Jau restauruotas šis architektūros stebuklas ir dabar karštą vasaros dieną suteikia nuostabią, turkestaniniais kadagiais kvepiančią vėsumą ir kelia daugybę minčių apie žmones, kurie tą padarė. Kurie nebijodami dėl savo gyvybės saugojo gamtą. Keliaudami po Aksu visada sustojame papietauti ir pailsėti šioje stebuklingo grožio vietoje. Arklininkai pririša mūsų ištikimus palydovus, o kiek palaukę, kad atvėstų, pagirdo. O mes, begėdžiai, imamės saule kvepiančių uzbekiškų pomidorų, paršelius dydžiu primenančių melionų ir garsiųjų Taškento arbūzų.

Tikrai negaliu neaprašyti juodesnio rezervato istorijos puslapio – brandaus socializmo metų. Pirmą kartą į šį Dievo tikrai mylimą kampelį atvykome su Arūnu Baltėnu 1980 metais. Skrydis į Taškentą, iš ten autobusu į Vanovką. Beje, pirmą kartą patyrėme, kad bilietą įsigyti buvo galima tik panaudojus fizinę jėgą (Taškento autobusų stoties kasose). Toliau – panaudojus tą pačią fizinę jėgą įsibrauti į autobusą, nors bilietus turėjome. Bet ką tos smulkmenos – juk laukia Aksu, seniai išsvajota vieta. O juolab rankose – leidimas. Pasirašytas paties Amyrgazy (liaudyje vadinamo Amike) Žumadilovičiaus Žumadilovo, Kazachstano SSR gamtosaugos vado. Jis leido „A. Knystautui ir jo darbuotojams lankytis Aksu-Džabagly rezervate mokslo tyrimo tikslais“. Su tokiu galingu popieriumi rankose niekas nebaisu.

Pagaliau atvykome į Novonikolajevką (dabar – Žabagly). Susiradome impozantišką rezervato administracinį pastatą, o šalia jo – mažą viešbutuką. Priešais jį – postambį žmogėną, vilkintį mėlynu kombinezonu ir laistantį gėles. Tai ir pasirodė esąs dabartinis rezervato direktorius Žautykas Seitpekovičius Seitpekovas. Jis šaltokai su mumis pasisveikino, bet pamatęs vadų vado leidimą regimai suminkštėjo.

Šio žmogaus karjera – visais atžvilgiais pamokanti. Tą patį vakarą pasikvietęs „litovskich tovariščej“ bišbarmako (kazachų nacionalinis patiekalas) jis papasakojo liūdną, širdį spaudžiančią istoriją. Vadovavo šis garbus žmogus avininkystės (karakulinių ėriukų) ūkiui. Tačiau „partijos linija“ buvo pažemintas ir tapo seniausio Kazachstano rezervato direktoriumi – už bausmę. Jau per pirmą pažintį nuoširdžiausiai mums skundėsi, koks vargšas žmogus yra rezervato direktorius. Mat avininkystės tarybinis ūkis – visai kitas reikalas. Čia ir mėsos kiek nori, ir svečius kviesk, ir rajono valdžią maitink ir girdyk.

„Esi gerbiamas žmogus, – sakė jis. – O kas čia? Kažkoks rezervatas, saugantis nežinia ką. Kažkokią gamtą. Kam ją apskritai saugoti? Reikia, kad žmonės naudotųsi ja.“

Ir taip kalba rezervato direktorius! Mums tiesiog ausys džiuvo besiklausant.

Aplink rezervatą – 12 valdiškų namų, kuriuose gyvena plotų prižiūrėtojai ir jų šeimos. Kas savaitę šitas geradaris direktorius su UAZ apvažiuoja valdas ir surenka duoklę: kalakutus, vištas, mėsą, kumelių pieną, naminę. Jėgerio atlygis – 80 rublių. Žmona – namų šeimininkė. Bet neapsigaukite, visai ne į tą pusę lenkiu. Jie beveik visi (išskyrus visiškus tinginius) buvo pertekę turtu. Rezervato sąskaita. Jo teritorijoje ganė tikrai galingas gyvulių kaimenes. Šaudė nuostabius švilpikus, o jų kailiukus pardavinėjo kepurėms. Netgi kalnų ožius ir kalnų avinus (iš Raudonosios knygos) galabijo mėsai.

Kokių tik įspūdžių neteko patirti viešint tuose jėgerių svetinguose namuose. Visi jie žinojo, kad mes direktoriaus draugai. Tuoj pat stalas, gėrimai. Kartu su mumis visų gerbiama (bet, deja, principinga) garsi botanikė daktarė Ana Ivaščenko. Ir nieko nelaukdami atlapaširdžiai šeimininkai papasakoja apie savo sunkų gyvenimą. Ypač pasižymėjo Michailas Charlapmpjevičius ir jo žmona Eufrozija Fiodorovna, „saugoję“ Baldabreko slėnį. Miša, gerai padaręs samanės, mums aiškino apie savo mėgstamiausią užsiėmimą – priglausti ausį prie kalnų upelio, paklausyti jo šnabždesio. O tai, kad jo „saugomame“ sektoriuje jau išmušti visi švilpikai, kad ten nelegaliai ganosi 17 jam priklausančių arklių, kad aplink namus 150 avilių su bitėmis. Kad 80 rublių uždirbančio žmogaus garaže stovi naujutėlaitė „Niva“, kad, kad...

O žmona vyro verta visomis prasmėmis. Kartą susijaudinusi papasakojo mums, kad mirė jos tikra sesuo. Mes atsakėme gailesčio murmesiais. Bet, kaip Frosė sakė, ta sesuo numirė taip ne laiku! „Kalakučiukai ritasi, viščiukai ritasi, o ji numirė“, – piktinosi mūsų dosni šeimininkė. „Bet ką daryti, – tęsė ji. – Važiuoti reikia. Ką gi giminės pasakys?“

Nubėgo žemyn, į kaimą. Surado mašiną, kad iki Lengerio nuvežtų. Davė vairuotojui 10 rublių. O jis jai penkis grąžino!

„Tai bent žmogus!“ – džiūgavo ji. O galėjo ir neatiduoti, kaina suderėta nebuvo. Štai koks pagrindinis įspūdis, likęs iš sesers laidotuvių.

Supuvusioje sovietinėje gamtosaugos sistemoje beribis gobšumas mus tiesiog pritrenkė. Kaip tik mums viešint (vėl labai ne laiku) atvyko korespondentė iš Almatos laikraščio „Komsomolec Kazachstana“. Persigandęs direktorius apsiėmė pats ją palydėti „į teritoriją“. Paaiškėjo, kad per dvejus direktoriavimo metus jis pats rezervate nė karto net nebuvęs! Korespondentė alpo iš juoko (užslėpto), kai šis gamtosaugos galiūnas pirmą kartą pamatė dieviškas subalpines Ulken Kaindy pievas ir gėlių margumyną. Nesusilaikė direktorius ir šūktelėjo: „Kokios pas mus rezervate ganyklos!“ Botanikė korespondentei rodo unikalius augalus, direktorius klausia: „O jie valgomi?“ Pastatė ir garsiąją baltą jurtą. Vietiniai vadukai laka viduje, o mokslų daktarė su viešnia iš Kijevo universiteto ant arklių grįžta iš kalnų. Užeisim, galvoja, pažiūrėsim. Prie durų – direktoriaus sekretorei išsprūsta kita chrestomatinė frazė: „Kur jūs einate, ten gi žmonės!“

Po gūdžios istorijos – prie esmės. Kas gi tas nuostabus rezervatas? Tai galinga kalnų jungtis, į kurią įsiremia Talaso, Ugamo ir Kirgizijos Alatau grandys. Visos priklausančios Vakarų Tian Šaniui. Beje, Tian Šanis reiškia dangiškojo rojaus kalnus. Tai didžiulis 1 500 km ilgio kalnų masyvas, kurio didžioji dalis yra Kazachstane ir Kinijoje. Vakarų Tian Šanio – ten, kur mes keliaujame – gamta itin unikali. Nėra jokio natūralaus geografinio barjero, kuris galėtų sustabdyti šaltą Arkties orą nuo įsiveržimo į milžiniškas Rusijos ir Kazachstano platybes. Vakarų Tian Šanis – ties riba. Dėl šilto ir šalto oro sandūros čia pavasarį daug lyja. Jeigu kyštelėtume nosį gilyn į kalnus, ten jau būtų sausa, beveik pusdykumės. O kur mes – 1 400 aukštesniųjų augalų rūšių. Beje, plotas buvo didinamas du kartus ir dabar siekia įspūdingus 86 000 hektarų.

Iš čia, o ne iš Olandijos – kaip daug kas mano, kilo visos pasaulio tulpės. Pradžią davė nuostabi, netgi sakyčiau didinga Tulipa greigi, didžiausia planetos laukinė tulpė.

Nuo ankstyvo pavasario, kai pirmieji nedrąsūs krokai (Crocus alataviensis) savo gležnomis baltomis galvutėmis skaidrina dar po žiemos neatsigavusius kalnų šlaitus, iki liepos ir rugpjūčio, kai visu vešlumu akiai atsiveria unikaliausia subalpinė ir alpinė flora. Tik įsivaizduokite didžiules svogūnų pievas, žydinčias tropinės jūros bangų spalvomis. Tankius aukso geltonumo altajinių burbulių laukus drėgnesnėse, vėsesnėse lomose. O šalia mūsų namelio – kvapu svaiginančius raudonėlius, išaugusius kaip reikiant, išsaugojusius visą savo aliejingumą ir aromatą. Ir, aišku, endeminius beržus – Tian Šanio ir Talaso. Turkestano kadagius, panašius į mums įprastas dekoratyvines tujas. Ir pamanykit tik – šie nuostabų kvapą skleidžiantys medžiai neretai muša Stelmužės ąžuolo amžiaus rekordus – jiems daugiau kaip 2 000 metų! Na, ir matė jie per savo gyvenimėlį!

Kelionę į Aksu galima organizuoti ir kaip tipinę, ir kaip individualią. Patogiausia atskristi į Čimkentą, jis apie 90 km nuo rezervato būstinės. „Transfero“ oro linijos skrenda antradieniais ir šeštadieniais iš Maskvos Domodedovo oro uosto. Kelionei reikėtų skirti bent dvi savaites. Antras variantas – skristi į Taškentą, tada galima prisidurti kelionę į Samarkandą ir Bucharą. Pamatyti tikrai stebuklingus islamo architektūros paminklus. Pasėdėti tikroje rytietiškoje arbatinėje ar svaigti nuo rytietiško turgaus aromatų.

Ir pagaliau trečia galimybė daug kam gali pasirodyti netgi patraukliausia. Kartą per savaitę „Auryla“ skraidina tiesiogiai iš Vilniaus į Almatą ir jums nebereikia Rusijos vizos. Beje, apie vizas. Nelabai myli mus kazachai. Apsilankęs jų ambasadoje Vilniuje, pradžioje pajunti, kad tai pati draugiškiausia Lietuvai šalis pasaulyje. Ką ten Islandija ar Danija! O pradėjus kalbą apie vizas draugiškumas baigiasi. Jau keleri metai, kai vadinamiesiems „tikriems“ užsieniečiams (anglams, vokiečiams, prancūzams) tereikia užpildyti anketą ir be jokių bėdų ar papildomų popierių gauti turistinę vizą mėnesiui. Lietuviams liko tos pačios sovietinės procedūros – būtinas iškvietimas. Kelionių agentūra vizą jums suorganizuos maždaug už 200 Lt.

Jeigu skrendate į Almatą aplenkdami Rusiją, teks traukiniu (gana patogus, bet labai karšta) nusigauti iki Tiulkubaso miestelio. Arba lėktuvu su „Air Altana“ iki Čimkento. Žabagly kaime, kuriame yra rezervato bazė, jau yra du viešbučiai turistams, siūlantys beveik europinį komfortą. Vienas jų, kuriame mes dažniausiai apsistojame, turi gražų sodą ir vaizdą į kalnus. Virtuvė vietinė, bet šiek tiek sueuropietinta. Gyvendami viešbutyje galite aplankyti keletą labai įspūdingu vietų automobiliu – viską organizuos viešbučio savininkai.

Aksu kanjonas – būtina programos dalis. Tai apie 500 m ir apie 700 m pločio įspūdingas plyšys žemėje, primenantis landšaftus, kuriuose filmuojami vesternai. Įsikūrus ant kanjono krašto, galima valandas sėdėti ir kvėpuoti gaiviu skersvėjuku. Suvalgyti keletą jau prisirpusių (bet labai mažučių) Tian Šanio vyšnių. Pasigėrėti erelio ar grifo skrydžiu maždaug akių lygyje. Keistoka, galinga, apmąstymus skatinanti vieta.

Vieną dieną galima skirti ilgai, bet labai įdomiai kelionei į Turkestano miestą. Čia dunkso didinga mečetė, viena įspūdingiausių Vidurinėje Azijoje. Pakeliui pravažiuosite medvilnės laukus, sausas stepes ir pusdykumes, daugybę pakelės turgaviečių. Tai pagrindinė trasa, kuri jungia Vakarų Kazachstaną su Rusija, taip kad transporto, kaip ir arbūzų pardavėjų, netrūksta.

Na, o dabar – į kalnus. Jeigu nejodinėjote, nesibaiminkite. Arkliai nedideli ir kaipmat prie jų priprasite. O šalia – prityrę arklininkai, pasirengę padėti, kad ir kas nutiktų. Jausmas, kurį patiri keliaudamas (ne lėkdamas) arkliais per kalnus, vertas labai daug. Visos grožybės, didingos uolos, dar ir liepą likę sniego lopiniai ir, aišku, gėlės. Begalė. Viena gražesnė už kitą. Ne, gal viena pieva gražesnė už kitą. Vis sustojame – ar arklių pailsinti, ar vandens atsigerti, ar padaryti tūkstantąją nuotrauką. Ten tiesiog neįmanoma liautis fotografavus. Įspūdingiausia lipti aukštyn serpantinu. Nuo balno žvalgotės pro plaukiančius nežemiškus (arba labai žemiškus – kaip kam) vaizdus. Kylate viršun stebuklingu greičiu. Ir štai jau perėja. Ulken Kaindy tarpeklis. Didieji beržai. Arkliai suprakaitavę ir šnopuoja. Balno nuimti negalima, kad nepersišaldytų. Trijų kilometrų aukštyje vėjelis jau labai gaivus. Arklininkai atpalaiduoja diržus arkliams.

O mes – pėstute perėjos link. Visai netoli. Ir štai kaip stebuklingoje pasakoje ar kokiame nuostabiame tarybiniame animaciniame filmuke virš horizonto kyla snieguotos viršūnės. Lyg apsvaigę sapne aplink skraido dideli drugeliai – apolonai. Nedidukės alpinės astros violetiniais potėpiais spalvina stačius šlaitus. Prieš jus – Himalajų pradžia. Nuo čia ši galingiausia kalnų sistema pasaulyje driekiasi iki pat Pietryčių Indijos ir Birmos. Keistas jausmas. Matai tik jos mažą dalelytę – galingas Bugulutoro, Maidantalo, Kaskabulako viršūnes. Toli apačioje ošiančią Kši Aksu upę – jaunesniąją Aksu seserį. Pasistačius teleskopą galima stebėti sniege besišildančius, o gal ir besišaldančius kalnų ožius.

Svetingi palydovai iškrauna pietus. Net vietinį ir labai vertinamą Čimkento alų. Kai nuo įspūdžių ir oro galva galutinai apsisuka. Leidžiamės pėsčiomis. Taip patogiau ir arkliams, ir mums.

Po kelių valandų, pavargę ir laimingi, pasiekiame savo namelį. Jis – 2 200 m aukštyje, atsisukęs į bekraštes Kazachstano lygumas. Paprastutės sąlygos, seniai mūsų pamirštos metalinės lovos su čiužiniais. Valgomajame ilgas medinis stalas. Virtuvė, kurioje visą laiką kažkas vyksta. Slenkstis ir suolelis, ant kurio, nuplovę dienos prakaitą saulės prišildytame duše, visi susirenkame aptarti, ką pamatėme ir patyrėme. Arklininkų mėgstamiausias užsiėmimas – čiupti teleskopus (jų dažniausiai yra keli) ir jais naršyti šalia esančius smaragdinius kalnų šlaitus. Ir štai pirmasis lokys. Grupė suguža pasigėrėti tuo nuostabiu gamtos kūriniu. Orui vėstant ant aštriausių ir sunkiausiai pasiekiamų uolų pasirodo kalnų ožiai. Kažkur toli slėnyje spigiu balsu pavojų praneša švilpikas. Už namelio gieda vietinė pečialinda. Visa tai – su niekuo nepalyginama Aksu magija. Magija, kurią šias vietas lankę keliautojai lygindavo su vergove – kai vergo grandines nešioji su meile.

Čia tik viena šios įspūdingos kelionės diena. Galima įsikurti pavėsyje ir klausant žiedmusių zvimbimo skaityti pamėgtą detektyvą. Galima pėsčiomis kilti į slėnį nufotografuoti dar galybės retų įspūdingų gėlių. Galima leistis į ilgą kelionę arkliais į Kaskabulako lomą, kur jus stebins per 2 000 piešinių. Juose mūsų protėviai prieš 7 000 metų atspindėjo savo būtį. O jau visai tinginiaujant galima aplankyti mūsų šaldytuvą – sraunų upelį šalia namuko. Iš ten išsitraukti šaltą šaltą Taškento arbūzą ir pagalvoti apie žemiškesnius dalykus.

Tai, ką rekomenduoju – tai ne kelionė į šalį. Tai kelionė tik į vieną jos vietą. Tokią perpildytą grožio ir tobulumo. Mano rekomendavimu BBC sukūrė filmą apie Aksu. Tai viena iš 6 garsaus serialo „Rusijos lokio karalystė“, kurį kuriant teko dalyvauti, dalių. Nuo tada prasidėjo turizmas ir kaimas ėmė gyventi kitaip. Daug turtingiau negu kiti. Atsirado darbo. Kaskart lankant šį kampelį girdžiu žmones sakant: „Algis prijechal“. Taip nuostabu jausti ir žinoti, kad jie tave nuoširdžiai myli. Kažkokį kitatautį, kuris knyga ir pasaulį apkeliavusiu filmu išgarsino jų kampelį. Ir šiek tiek pakeitė jų ir jų vaikų gyvenimą geryn.

Kam parūpo patirti šią magiją, galbūt galėčiau padėti. Tai juk nėra kelionė į kurią nors Europos sostinę ar į Turkijos paplūdimį. Čia reikia ir paplanuoti, ir pasirengti. Bet tikrai tikiuosi, kad net tik aš ir keletas mano draugų bei kolegų aplankys seniausią ir gražiausią Kazachstano rezervatą. Tik labai jau sunku bus kelionės pabaigoje atsisveikinti su savo arkliu.