Mintys apie aukščiausias Ukrainos viršukalnes kilo jau prieš metus, kai jaunieji žygeiviai sugrįžo įkopę į aukščiausią Čekijos viršukalnę Sniežką. Vėliau teko ieškoti žemėlapių, knygų ir naudingų žinučių internete. Visus kelionės oragnizavimo darbus reikėjo atlikti patiems. Jau žiemą vyko kelionės dalyvių atranka. Kiekvienas turėjo pildyti motyvacijos anketas, rinkti draugų rekomendacijas. Komanda susirinko stipri kaip niekada. Aktyviausieji jau buvo įveikę daugiau nei 500 kilometrų pėsčiomis po Lietuvos nacionalinius bei regioninius parkus ir turėjo stiprią motyvaciją bei nusiteikimą.
Kelionės pradžioje žygeivius palaimino gimnazijos direktorius kunigas Gintaras Vitkus ir įteikė jiems angelą sargą bei gimnazijos vėliavą. Devyniolikos žmonių komanda išvyko kelionėn per Lenkiją link Lvovo miesto ir Ukrainos Karpatų kalnų.
Pirmasis apšilimo žygis prasidėjo Užkarpatėje, Svidoveco kalnų masyve. Įveikę didesnį nei vieno kilometro aukščių skirtumą, jaunieji keliautojai pasiekė tryliktą Ukrainos viršukalnę Bliznicą (1883 m) ir nusileido iki miestelio Jasinja. Kalnuose gyvenantys piemenys vaišino žygeivius rūgpieniu ir sveikino keliautojus kaip gerus draugus iš Pabaltijo.
Pagrindinis žygis prasidėjo Goverlos kaime ir užtruko tris dienas. Pasiekti numatytos žygio pradžios nepavyko. Duobėto miško keliuko autobusiukas neatlaikė – sprogo padanga. Vos įveikus pirmuosius kilometrus, žygeiviai pakliuvo į stiprią audrą, tačiau nepaisydami mirkstančių drabužių vis tiek judėjo į priekį, kol priėjo patvinusios upės nuplautą tiltą. Teko grįžti keletą kilometrų atgal ir apsistoti apleistoje sodyboje. Ukrainos ir Rumunijos pasienyje neveikė telefono ryšis, todėl pasikviesti transportą ir pradėti žygį kitu maršrutu nebuvo galimybių. Reikėjo paruošti sodybą nakvynei – surinkti šiukšles, išpjauti dilgeles ir užkalti plėvele langus. Naktį stipriai lijo ir griaudėjo.
Ryte buvo sunku apsispręsti – dangus vis dar buvo debesuotas. Tačiau ryžtas kilti aukštyn nugalėjo. Reikėjo pastatyti tiltą per upę. Vaikinai darbavosi „iš peties“. Šaltas tirpstančio sniego vanduo gėlė kojas, o žygio tvarkaraštis vertė skubėti.
Laimei lietus nesugrįžo. Kai buvo pasiekta pagrindinė Karpatų kalnų ketera, atsirado stiprus šaltas vėjas. Nesinorėjo ilgam pasilikti trečioje Ukrainos viršukalnėje Pop Ivane (2022 m). Tamsūs debesys vertė skubėti iki nakvynei tinkamos vietos. Vakare dar pavyko užkopti į antrą Ukrainos viršukalnę Brebenieskulį (2032 m) ir kiek nusileisti iki papėdeje esančio ežeriuko. Apie 1800 m aukštyje buvo įkurtas palapinių miestelis.
Paskutinę žygio dieną žygeiviai pasitiko ryžtingai. Tikslas aiškus – pasiekti aukščiausią Ukrainos viršukalnę Goverlą (2061 m). Iki jos dar nemažai kilometrų nelygia kalnų ketera. Tuomet net patys stipriausieji prisipažino, jog karščiuoja. Kitiems nuo nuovargio svaigo galva. Buvo nutrintų kojų. Tačiau abejonių ir diskusijų dėl viršūnės nebuvo. Daugiau jėgų išsaugoję nedvejodami tiesė pagalbos rankas ir krovė pavargusių daiktus ant savo pečių.
2007 m. birželio 25 d. apie 16.00 val. gimnazijos vėliava iškilo ant aukščiausios Ukrainos viršukalnės Goverlos. Šalia rankomis susikabinę stovėjo devyniolika jaunų žygeivių ir visu balsu traukė „Palaimink viešpatie mus visus...“. Veidai spindėjo iš džiaugsmo ir laimės.
Beliko nusileisti iki turistinės bazės Zarosliak. Žygis baigėsi sėkmingai. Per tris dienas žygeiviai įveikė apie 40 kilometrų pėsčiomis nelygiu kalnų paviršiumi. Visas dienas pečius slėgė 15 – 30 kilogramų kuprinės, kuriose sutilpo palapinės, miegmaišiai, kilimėliai, maisto atsargos ir kitas reikalingas inventorius. Jauniausias kelionės dalyvis vos septintokas. Komandoje buvo 12 vaikinų ir 7 merginos. Kelionės įspūdžiai buvo įamžinti keletoje tūkstančių fotografijų.
Lyginant su keliautojų iš Lietuvos pamėgtais Slovakijos Tatrais ar Čekijos Sudetais, trasos Ukrainoje gerokai sudėtingesnės. Kalnuose beveik nėra ženklų bei rodyklių, trasų žymėjimo spalvomis. Tenka orientuotis pagal žemėlapius ir aprašymus knygose, tačiau jie taip pat nepakankamai detalūs. Po lietaus trasos pavirsta nuo kalno sruvenančiais upeliais, o vėliau nesutvarkomos. Ukrainiečių pareigūnai stengiasi pasinaudoti keliautojais iš Europos Sąjungos, nes jiems atrodo, kad tokie turistai turi daug pinigų. Šį kartą teko mokėti nelegalius dolerius gamtosaugininkams ir pasieniečiams, kad jie leistų pradėti žygį kalnuose. Kitaip reikėtų tvarkyti dokumentus biurokratinėse įstaigose, o tai gali nenusakomai ilgai užtrunkti.
Kita vertus, Ukrainos Karpatai yra gražūs kalnai. Savo peizažu jie gerokai pranoksta panašaus aukščio Žemuosius Tatrus Slovakijoje. Kalnuose nėra civilizacijos. Čia gamtos grožio neraižo elektros linijos ir kalnų trobelių stogai. Viskas tyra ir natūralu.